Naujas vėjas Ispanijos elite: kas jie, trys „La Liga“ naujokai?

Po ilgo ir sekinančio sezono Ispanijos aukščiausioji lyga atveria duris trims naujoms komandoms. Kiekviena iš jų atsineša visai kitokią filosofiją, unikalų trenerio braižą ir skirtingą istorinį bagažą: nuo beprotiško, taktikos rėmus griaunančio futbolo iki skandalingų pareiškimų. Štai išsamus žvilgsnis į komandas, kurios šį sezoną pasirengusios supurtyti Ispanijos futbolo elitą.

Pradėkime iškart nuo pačios įdomiausios šio epizodo komandos. Santanderio „Racing“ pagal savo žaidimo braižą – kažkas nuostabaus.

Kas praėjusį sezoną žiūrėjo antrojo diviziono kovas, visi kaip vienas jais žavisi. Antrojo diviziono nugalėtojas kartu yra ir vienas seniausių Ispanijos klubų. Būtent čia žaidžia Gustavo Puerta – tas pats kolumbietis, tapęs vienu iš pasaulio čempionato atradimų.

Kad grįžtų į elitą, „Racing“ prireikė net 14 metų. Per šį laiką jie įveikė kelias krizes, buvo iškritę į trečiąją lygą ir spėjo pakeisti tiek trenerių, kiek nesapnavo net Maroko futbolo federacija. 2022-aisiais viskas susitvarkė ir „Verdiblancos“ pradėjo nuosekliai judėti link grįžimo į aukščiausiąją lygą. Būtent tada jie pakvietė jauną ir niekam nežinomą trenerį José Alberto Lópezą.

Tuo metu jam tebuvo vos suėję 40 metų, tačiau už nugaros jis jau turėjo vyriausiojo trenerio patirties „Málaga“, „Mirandés“ ir Chichono „Sporting“ klubuose. Lópezas – naujosios bangos trenerių archetipo atstovas, priklausantis tiems patiems kompiuterinių analitikų ir taktikų tipo treneriams, kurie į didįjį futbolą prasiskverbė be ryšių ir neturėdami profesionalaus žaidėjo karjeros už nugaros.

Skamba šokiruojančiai, bet treniruoti Lópezas pradėjo būdamas vos 19 metų – tada jam patikėjo antrąją „Oviedo“ komandą. Per ketverius darbo su „Racing“ metus patekimo į aukštesnį divizioną užduotis buvo įvykdyta. Komandos stilius itin savitas, bet žiūrovui jis tikrai patiks: žaidimas be aikštės vidurio, krūva atvirų zonų ir nuolatinės priešpriešinės atakos. Nevaržoma ir beprotiška.

Įvarčių santykis atitinkamas – 90 prieš 61. Ar jūs apskritai iš atminties prisimenate komandą, kurios rungtynėse per sezoną būtų įmušta daugiau nei 150 įvarčių? Jei Lópezo požiūrį aprašytume detaliau – tai tas pats santykių arba funkcinis stilius, visiška pozicinio futbolo priešingybė. Vietoj toho, kad ištemptų žaidimą per visą aikštės plotį pagal Pepo Guardiolos mokslą, „Racing“ sąmoningai susikoncentruoja vienoje zonoje, sukurdamas ten skaitinę persvarą ir supainiodamas varžovą trumpais perdavimais. Jei pavyksta – gaunasi puikiai. O jei ne, tenka tokia pačia minia šuoliuoti atgal į probleminę zoną ir kolektyviai lopyti skylę. Suprantama, kad apie jokį gynybos patikimumą ar griežto žaidimo piešinio išlaikymą čia kalba neina.

Treneris pasitiki futbolininkais, o šie žaidžia remdamiesi instinktais ir įkvėpimu. Pagal kontūrus jų schema yra 4-2-3-1, bet tik popieriuje ir rungtynių pradžioje, o objektyviai – jokių prisirišimų prie pozicijų nėra. Krašto saugiai pasislinkę į centrą arba keičiasi flangais – viskas vyksta pagal situaciją. Pereikime prie sudėties. Brangiausias ir ryškiausias žaidėjas čia, žinoma, yra Gustavo Puerta. Šiam neeiliniam saugui skyrėme visą bloką neseniai išleistame laidos epizode apie pasaulio čempionato rezultatus, todėl ties tuo neapsistokime, juolab kad Puerta sezoną gali pradėti ir kitame klube.

Į vartus „Racing“ iš Bilbao nusipirko Juleną Agirrezabalagą – jau gana žinomą vartininką. Gynybą neseniai papildė du „Juventus“ akademijos auklėtiniai: pirmasis, Facundo Gonzálezas, ir taip praleido praėjusį sezoną „Racing“ gretose, todėl dabar jį tiesiog išpirko, o štai Pedro Felipe jau yra pilnavertis debiutantas. Abu jie – milžiniški, virš 190 cm ūgio, tvirti ir puikiai kovojantys gynėjai. Flange išsiskiria devyniolikmetis krašto gynėjas Jorge Salinasas –vienas geriausių komandos asistentų, atlikęs 7 rezultatyvius perdavimus. Tai labai staigus ir nenuspėjamas erdvėje žaidėjas.

Aikštės centre verta pažymėti grįžusį „Racing“ auklėtinį Sergio Canalesą. Jį tikrai prisimenate iš ryškaus žaidimo už „Betis“ ir „Real Sociedad“. Dabar Canalesui 35-eri, ir atsižvelgiant į tai, kad pastaruosius dvejus metus jis praleido Meksikoje, dvigubai smagu matyti šį veteraną vėl veiksme, dar ir gimtojoje komandoje. Laukiame jo mikro-renesanso arba tiesiog gražių palydų pavasarį. Priekyje netrūksta paslaptingų futbolininkų, kurie arba dar nedebiutavo „Racing“ gretose, arba, turėdami neblogus duomenis, dėl tam tikrų priežasčių pastaraisiais metais skurdo taip ir nepademonstruodami savo tikrojo lygio.

Prie jų priklauso, pavyzdžiui, Juan Carlos Arana ir marokietis Yassir Zabiri. Na, o lyderis ir pats spalvingiausias vaikinas puolimo grupėje – Asier Villalibre. Stambų barzdos savininką puikiai prisimename iš pasirodymų už „Athletic“ ir „Alavés“.

Praėjusį sezoną šis baskas už „Racing“ prišaudė 16 įvarčių ir yra pasirengęs įrodyti, kad yra aukščiausio lygio puolėjas. Bendrai imant, pirmojo Ispanijos turo laukiame su nekantrumu – didžiąja dalimi būtent dėl „Racing“.

Galisijos klubo „Deportivo“ grįžimas į viršų yra ne mažiau perspektyvus nei Santanderio atstovų. Galisai susigrąžino teisę žaisti elite po 8 metų pertraukos ir, atsižvelgiant į jų garbingą praeitį, atsisveikinti su aukščiausiąja lyga daugiau nebeplanuoja. Šventinio įvykio proga klubas sirgaliams paruošė iškart dvi dovanas: dosnią perėjimų kampaniją ir ilgai lauktą pavadinimo bei herbo pakeitimą.

Anksčiau klubas vadinosi „Deportivo La Coruña“, kas buvo ispaniška transkripcija, tačiau vietiniai pasisakė už galisišką variantą be raidės „L“ – t. y. „Deportivo A Coruña“ – ir netgi prabalsavo specialiame forume, kur 80 % atidavė balsą už šį sprendimą. Tiesa, eilinis žiūrovas ir toliau vadins klubą tiesiog „Deportivo“. Priešingai nei daugelis kitų aukščiausiosios lygos naujokų, baltai-mėlynieji neturėtų būti kandidatai iškritimui ar autsaideriai. „Depor“ vadovai išleidžia pinigus naujokams su tokiu užmoju, kad darosi baisu dėl jų ateities finansinių taisyklių rėmuose.

Aišku, tai pokštas – tokių didelių pinigų klubas neturi, tačiau perėjimų srautas tikrai nerimsta. Tiesiog jis formuojamas iš nuomojamų žaidėjų, laisvųjų agentų, veteranų arba visai jauno jaunimo, kurio kaina neviršija naudoto automobilio vertės. Tarp realiai brangių perėjimų pagal Ispanijos mastelius išsiskiria vis dar perspektyvaus, nors jau 26-erių metų vartininko Leo Románo pirkimas iš „Mallorca“ už 9 mln. eurų.

Vartininkas puikiai užsirekomendavo praėjusį sezoną, pademonstravęs savo gyvenimo rungtynes prieš „Real“ ir „Barca“ – per tas dvejas rungtynes Leo atliko neįtikėtinus 23 apsaugojimus. Dar vienas naujokas su dideliu potencialu – dvidešimtmetis Jonathanas Asp Jensenas. Jį laikinai už 6 mln. atidavė Miuncheno „Bayern“, pasilikdamas sau išpirkimo teisę. Universaliam puolančiajam saugui laikas įgyti pasitikėjimo suaugusiųjų lygyje, ir čia tai padaryti bus lengviau nei Vokietijoje. Pagaliau pereiname prie pavardžių, kurių jūs tikrai laukėte: Pierre-Emerick Aubameyang ir Angeliño.

Štai dvi pagrindinės perėjimų bombos. 37-erių metų gabonietis yra puikios formos – praėjusį sezoną jis užfiksavo 14 įvarčių ir 1 rezultatyvų perdavimą visuose turnyruose už „Marseille“. Mėginimas atitrūkti, pagreitėjimas, gebėjimas atsiverti netikėtoje zonoje – viskas vis dar kartu su juo, o milžiniška patirtis labai padeda komandos draugams. Už „Deportivo“ jis tikrai muš įvarčius, o kontraktas pasirašytas dvejiems metams. Kas dėl Angeliño – ironiška, bet ispanas pirmą kartą sužais „La Liga“ pirmenybėse būdamas jau 29-erių. Per savo karjerą jis kaitalioja blogus ir gerus sezonus, o praėję metai „Roma“ gretose buvo kaip tik iš prastesnių. Ką dar vertėtų pasekti? Yra Lorenzo Amatucci – žaidimą kuriantis atraminis saugas iš „Fiorentina“.

Jis dar miniatiūriškesnis už Angeliño (viso 163 cm ūgio), užtat puikiai valdo atakos tempą iš gilumos. Mario Soriano – dar vienas dėmesio vertas personažas, taip pat centro saugas, bet pavergiantis visai kitomis savybėmis: ilgu perdavimu ir bekompromisiškumu dvikovose.

Soriano tiesiogiai ieško kovos aikštėje ir visada aktyviai spaudžia varžovus. Pagaliau, pagrindinis klubo turtas ir brangiausias žaidėjas sudėtyje – Yeremay Hernándezas. Tai itin darbingas ir visur esantis futbolininkas: jį galima pamatyti tai puolimo centre, tai dešiniajame krašte, tai staiga kairiojo gynėjo vietoje.

Nominali jo pozicija – kairysis krašto puolėjas su dešimtojo numerio bruožais. Praėjusį sezoną Hernándezas surinko 11 įvarčių bei 10 rezultatyvių perdavimų ir iš esmės pakėlė savo rinkos kainą virš 20 mln. eurų. Jei „Depor“ jį išlaikys, tai padidins šansus išsaugoti vietą lygoje iki 99 %.

Trenerį taip pat būtų neblogai išsaugoti. Pastaruosius metus su komanda dirbo Antonio Hidalgo, įdiegęs „Deportivo“ pragmatišką, kiek uždarą, bet itin efektyvų stilių. Jam vadovaujant galisai įmušė 65 įvarčius – mažiau nei „Racing“ ar „Málaga“, bet pakankamai, kad įsiterptų tarp jų galutinėje lentelėje. O viskas dėl gynybos, kuri padarė tik 44 rezultatyvias klaidas – gerokai mažiau nei visi kiti varžovai. Didžiąją dalį rungtynių „Deportivo“ pradėdavo su 4-3-3 išsidėstymu, bet, esant reikalui, ramiai pereidavo prie trijų centro gynėjų. Ypatingą akcentą Hidalgo deda ant flangų, todėl tas pats Angeliño jo sistemoje bus itin naudingas.

Trečiasis klubas, iškovojęs kelialapį aukštyn – Andalūzijos „Málaga“. Jie grįžta į aukščiausiąją lygą po tų pačių 8 metų pertraukos, kaip ir „Deportivo“.

Tada jie buvo nelaimės broliai, o dabar kartu švenčia sėkmę. Tiesa, andalūzų kelias buvo kur kas sunkesnis: iki tiesioginio patekimo pritrūko keturių taškų, todėl atkrintamosiose teko pakankinti save su amžinu liftu vadinamu „Almería“ klubu. Praėjo jie su dideliu vargu, o „Almería“ pralaimėjimas pereinamosiose rungtynėse jau tampa negera tradicija – prieš metus įvyko tas pats, kai į viršų jie praleido „Oviedo“. „Málaga“ – tikras klubas-karnavalas.

Jie žaidžia ne taip beprotiškai kaip Santanderio atstovai, bet taip pat demonstruoja atvirą futbolą. Praėjusį sezoną varžovams jie įsūdė 77 įvarčius, o praleido 52. 43-ejų metų treneris Juan Francisco Funes iš vienos pusės demonstruoja drąsų ir dominuojantį futbolą, o iš kitos – leidžia sau laisvę, nebūdingą šiuolaikiniams taktikos specialistams: jis itin pasikliauja žaidėjų individualumu.

Krašto puolėjai dažnai atleidžiami nuo darbo spaudime, o prie šių laisvųjų menininkų, jei reikalauja aplinkybės, perkuriama ir visa schema, kad jie būtų atlaisvinti nuo juodo darbo. Daugiausiai dirba krašto gynėjai – faktiškai būtent jie per sezoną suteikdavo reikiamą plotį, kol flanguose pradedantys kūrėjai ramiai pasitraukdavo į centrą ir iš ten kurdavo atakas. Juan Fran Funes taip pat nėra tradicinis futbolo žmogus.

Jis mokėsi pagal Guardiolos metodikas, ilgus metus sėdėjo prie kompiuterinio žaidimo „Football Manager“, vėliau dirbo su klubais mėgėjų lygose ir paraleliai dirbo kūno kultūros mokytoju. Ir štai šį buvusį kūno kultūros mokytoją klubo vadovybė paskiria į „Málaga“ gretas praėjusio rudens viduryje, o jis ima ir išveda komandą į elitą.

Funes kaip mantrą kartojo tą pačią filosofiją: jei komanda nusileidžia varžovams fizine jėga, bet lenkia juos talentu, būtent tuo ir reikia grįsti žaidimą. Statymą jis atliko už techniškus žaidėjus, gebančius apžaisti vienas prieš vieną. Daugiau ar mažiau šias savybes atitiko David Larrubia, Julen Lobete, Dani Lorenzo ir Rafa Rodríguez.

Visi jie žaidė po stambiu ir rezultatyviu puolėju Chupete. Šis techniškai apribotas, bet idealiai svetimoje baudos aikštelėje žaidžiantis puolėjas praėjusį sezoną prišaudė 24 įvarčius ir tapo antruoju lygos bombardyru. Iš esmės, tuo pažintį su pagrindiniais „Málaga“ žaidėjais galima ir baigti.

Daugiau čia nėra nei išskirtinių atlikėjų, nei itin perspektyvaus jaunimo, nei patyrusių elito veteranų. Išimtis – gynėjas José Salinas, savo laiku neblogai užsirekomendavęs „Elche“ gretose, nors jį greitai gali perpirkti aukštesnio lygio klubas.

Galutiniame rezultate turime neįtikėtinai atsipalaidavusią, pripratusią žaisti pirmuoju numeriu komandą su ryškių individualistų rinkiniu. Vyšnia ant torto – neįprastas treneris, beprotiškai pasitikintis savo auklėtiniais. Nuobodžiauti stebint „Málaga“ mums tikrai neteks.

Intriguojantis „Racing“ taktikos chaosas, ambicingi „Deportivo“ pirkiniai bei veteranų žvaigždės ir laisvasis „Málaga“ karnavalas – visi trys lygos naujokai į aukščiausiąjį divizioną žengia ne tam, kad pasyviai gintųsi savo baudos aikštelėje. Ispanijos čempionatas gauna galingą šviežio kraujo injekciją, todėl naujasis sezonas žada būti itin nenuspėjamas ir vaizdingas.