Turkijoje karjerą tęsti norintis M.Vorobjovas: „Lietuvos klubams esu nereikalingas “

Didžiojoje dalyje Europos futbolo lygų, skirtingai nei Lietuvoje, vasara yra tarpsezonio laikotarpis. Ne išimtis ir Turkija, kurioje pastaruosius trejus metus praleido Lietuvos vyrų futbolo rinktinės saugas Modestas Vorobjovas.

Po trejus metus Rumunijoje trukusio banguoto etapo 30-metis vidurio saugas persikėlė į Turkijoje rungtyniaujantį „Istanbulspor“ klubą, su kuriuo varžėsi tiek pajėgiausioje, tiek antroje pagal pajėgumą šalies lygoje.

2026-ųjų sezonas „Istanbulspor“ klube M.Vorobjovui buvo paskutinis – lietuvis užbraukė brūkšnį šioje karjeros stotelėje ir šiuo metu yra laisvasis agentas.

Daugiau nei 50 rungtynių Lietuvos vyrų futbolo rinktinėje sužaidęs saugas tapo vienu pirmųjų portalo 11×11.lt pašnekovų.

Jūsų dėmesiui – M.Vorobjovo interviu apie Lietuvos rinktinės pasirodymą Baltijos taurėje, laisvojo agento statusą, žaidimą Turkijoje ir artimiausius planus.

– Modestai, pradėkime nuo Baltijos taurės. Kaip dabar žiūri į pastarąjį langą, koks jis buvo rinktinei?

– Tikslą laimėti taurę išsikėlė ne tik federacija, bet ir patys žaidėjai. Taurės laimėti nepavyko, tad bendrai paėmus šitas langas buvo tas, kuriame tikslų nepasiekėme. Ar langas buvo neigiamas? Ne visada nepasiektas rezultatas tai reiškia. Procesas yra to siekimo dalis ir mano nuomone, visi rinktinės langai yra teigiami.

– Buvo keliami didžiuliai lūkesčiai, nemažai tokio „spaudimo“ iš šono, iš federacijos valdžios. Ar jautėsi visa tai komandos viduje?

– Jokio papildomo spaudimo mes nejautėme ir jo sau nesusikūrėme. Visi žino faktą, kad taurės nelaimime jau 16 metų, o kitoje Baltijos taurėje šnekėsime apie 18 metų laikotarpį. Mes visi puikiai tą žinome, bet papildomo spaudimo nejautėme.

– Į rinktinę atvažiavai nepaisant to, kad šiuo metu esi laisvasis agentas. Yra ne vienas atvejis, kai tokiomis aplinkybėmis žaidėjai į rinktinę nevažiuoja, nes ieškosi komandos ir bijo gauti traumą. Ar buvo tokių pasvarstymų pas tave ir kas vis tik lėmė sprendimą atvykti?

– Taip, tokių atvejų pasitaiko ir žaidėjai nevažiuoja į rinktinę bijodami gauti traumą. Aš bijau išeiti iš namų, nes mane gali nutrenkti mašina arba žaibas. Labai to bijau, bet į lauką išeiti reikia. Bijau važiuoti mašina, nes galiu patekti į avariją, bet reikia vežti dukrą į darželį. Bijau ir apsinuodyti, bet valgyti vis tiek reikia. Bijau visko. Mirti bijau, bet gyventi reikia, o gyvenimas anksčiau ar vėliau vis tiek prives prie mirties. Visko bijau, bet viską darau, nes toks gyvenimas.

Rinktinė yra vienas iš tų dalykų, kurių nebijau. Žinau, kad jeigu yra rinktinės langas ir aš jai reikalingas, aš važiuosiu. Nemėgstu kalbėti garsiai, kaip tai yra svarbu, nedaužysiu rankos į širdį ir nesakysiu, kad rinktinė yra privalomas dalykas. Ne, kiekvienas pasirenka savaip, bet kažkas šneka, o kažkas daro. Man tokių minčių nekyla niekada

– Treji metai praleisti Turkijoje, „Istanbulspor“ klube, kuriame etapas yra baigtas. Kodėl taip nutiko ir ar nebuvo kitokių variantų?

– Iš „Istanbulspor“ išvažiavau būdamas kapitonu, tad manau, kad ten palikau ryškų pėdsaką. Minčių likti buvo, bet prieš priimant sprendimus, man reikia susirinkti visą informaciją. Sužinojau jų sąlygas, norėjau viską žinoti, kad paskui nesigailėčiau. Kalbėjome, bet galiausiai mums nepavyko susitarti. Jie norėjo, kad likčiau, bet jie negalėjo pasiūlyti to, ko aš norėjau, nors vienu metu kalbėjome net apie penkerių metų kontraktą.

– Kaip tuos trejus metus įvertintum? Ar gali tai pavadinti geriausiu savo karjeros etapu?

– Vien patekimas į Turkijos aukščiausią lygą, po to, kai iškritau iš Rumunijos aukščiausios lygos, man buvo labai netikėtas. Aš tai vadinu absoliučia sėkme. Jie stebėjo vidurio gynėją iš mano buvusios komandos ir visiškai atsitiktinai pastebėjo mane. Jie turėjo penkis vidurio saugus ir aš nebuvau reikalingas, atvažiavau kaip šeštas saugas. Aš ten būčiau lakstęs rytais ir vakarais, žemę valgęs, kad tik gaučiau šansą pasirodyti. Jį gavau ir manau, kad puikiai juo pasinaudojau. Po adaptacijos pirmame sezone, kuri truko 3-4 mėnesius, aš visada žaidžiau startinėje sudėtyje. Taip, iškritome į antrą lygą ir komanda kažkiek susilpnėjo, bet tai nekeičia fakto, kad sužaidžiau beveik 100 rungtynių tame klube. Tai buvo geriausias mano etapas karjeroje: daug ko išmokau, patobulėjau. Manau, kad mano karjera vis dar eina į priekį ir aš esu vienas tų žaidėjų, kurie tokio amžiaus tik gerina savo žaidimą. Manau, kad šį etapą aš dar pratęsiu.

– Susidaro įspūdis, kad norėtum toliau likti Turkijoje?

– Taip, mano pagrindinis tikslas yra likti Turkijoje. Turėjau pasiūlymą iš antros Saudo Arabijos lygos, bet jį atmečiau, nes manau, kad Turkija man yra geresnis variantas. Puikiai žinau lygą, o lyga žino mane. Tikiuosi, kad pavyks čia likti, nes futbolo prasme dar niekur nesijaučiau taip gerai, kaip Turkijoje.

– Tau 30 metų. Dažnai atsiradus galimybei tokio amžiaus futbolininkai jau galvoja apie galimybę vykti užsidirbti į „egzotines“ šalis. Ar tai nevilioja?

– Manau, kad jau esu pakankamai egzotiškoje šalyje, kurioje kokybės ir atlyginimo santykis yra žaidėjų, o ne klubo, naudai. Tokio pačio lygio žaidėjai kitose Europos šalyse uždirba kartais mažiau, todėl manau, kad Turkija yra ta šalis, kuri puikiai tinka tokio amžiaus žaidėjams, kurie vis dar nori užsidirbti.

– Dažnai laisvaisiais agentais tapę futbolininkai turi nusibrėžę kažkokią laiko ribą, iki kada lauks geriausių pasiūlymų ir iki kada nori jau turėti komandą. Kaip yra tavo atveju? Ar nori pailsėti ir neskubėsi, ar vis tik norėtum jau greičiau prisijungti prie naujo klubo ir startuoti?

– Pasiūlymą norisi gauti kitą dieną po to, kai baigiasi kontraktas su senu klubu. Ne visada tai pavyksta, todėl reikia rasti balansą tarp logiško pasiūlymo ir laiko, kada reikia pasirašyti. Aš apie tai galvoju, bet Turkijoje klubai pasiruošimą pradės birželio pabaigoje, todėl laiko dar yra. Nejaučiu jokio spaudimo ir niekur neskubu.

– Ar matai Lietuvą kaip potencialią savo karjeros kryptį artimiausiu metu?

– Labai įdomus klausimas. Lietuvos nematau ir tam yra kelios priežastys. Visų pirma, būtų pernelyg skaudu iš Turkijos grįžti tiesiai į Lietuvą, kadangi dažniausiai būna dar kažkokios tarpinės stotelės. Turkija yra per daug geras čempionatas, ir gįžti tiesiai į Lietuvą nesinorėtų. Kita pusė yra Lietuvos klubų dėmesys. Šiuo metu treniruojuosi su „TransINVEST“, bet tai yra vienintelis klubas, kuris manimi domėjosi. Kiti klubai nesikreipė, nors manau, kad Lietuvoje nėra klubų, nežinančių, kurie lietuviai yra laisvi. Niekas nekontaktavo, o tai reiškia, kad Lietuvos klubams esu nereikalingas ir tą priimu labai ramiai. Visi žiūri tai, ko jiems reikia. Nei aš noriu, nei norėdamas turėčiau tokią galimybę.