Sugrįžimas į futbolo meką: kas laukia „Premier“ lygos naujokų?

Po sekinančio maratono antrojoje Anglijos lygoje, trys klubai iškovojo auksinį bilietą į finansų bei meistriškumo viršūnėje esančią „Premier“ lygą. Kiekviena iš šių komandų į elitą žengia su visiškai skirtingu bagažu: nuo garsaus trenerio paieškų ir taktinio lankstumo iki kardinalių permainų štabe bei autsaiderio etiketės. Štai išsamus žvilgsnis į tris naująjį sezoną stipriausioje pasaulio lygoje pradedančius klubus.

Keliamės į pačią Anglijos širdį – West Midlands grafystę, kur įsikūręs „Coventry City“.

Tai vienas seniausių pasaulio klubų, kurio atskaitos tašku laikomi 1883 metai. Vis dėlto, grėsminga jėga ši komanda niekada nebuvo laikoma: į aukščiausiąjį divizioną ji pirmą kartą užsuko tik 1967 m., tačiau po to jame nepertraukiamai išbuvo net 34 metus, iki iškritimo 2001 m. Toks ilgas buvimas elite ir yra pagrindinis „Coventry“ pasiekimas – ilgiau tuo metu nepertraukiamai rungtyniavo tik „Everton“, „Liverpool“ ir „Arsenal“. Viena svarbi taurė jų muziejuje vis dėlto yra: 1987 m. komanda iškovojo prestižinę Anglijos taurę. Ir štai dabar, po ketvirčio amžiaus klaidžiojimo po žemesniąsias lygas, „Coventry“ grįžta į „Premier“ lygą. O su kuo jie atvyksta? Pirma – su Londono „Chelsea“ legenda Franku Lampardu prie vairo.

Jam ši komanda tapo šansu iš naujo paleisti stratego karjerą, ir šia galimybe jis jau pasinaudojo. Lampardas perėmė komandą 2024 m. lapkritį. Vietiniai sirgaliai strategą sutiko, švelniai tariant, nedraugiškai ir netgi surengė protesto akciją prieš mažai patyrusio trenero paskyrimą. Vis dėlto klubo vadovai pasitikėjo Franku ir neprašovė: jau pirmąjį sezoną jis nuvedė komandą iki atkrintamųjų, kur pusfinalyje nusileido „Sunderland“, o kitame sezone „Coventry“ tiesiog dominavo lygoje. Komanda iš anksto užsitikrino čempionų titulą ir iškovojo tiesioginį kelialapį aukštyn, artimiausius persekiotojus aplenkusi net 11 taškų.

Dėl žaidimo stiliaus – aiškumo mažiau. Ne paslaptis, kad Lampardas mėgsta kaitalioti žaidimo schemas tiesiog rungtynių eigoje. Kai kas tai laiko jo silpnybe – neva be aiškios sistemos dirbantis treneris pats nežino, ką žaidžia, todėl aikštėje kyla chaosas. Kiti priešingai – nuolatines Lampardo paieškas vertina kaip taktinio lankstumo požymį. Neskubėkime teisti, kol Lampardas nepereis patikrinimo elite, tačiau praėjusį sezoną „Coventry“ iš tiesų buvo taktinis kaleidoskopas.

Bazinė 4-2-3-1 schema prieš autsaiderius galėjo transformuotis į 3-4-3 arba 4-2-4, kad būtų sukurta kiekybinė persvara priekyje, o rungtynėse prieš tiesioginius konkurentus Lampardas pasirinkdavo konservatyvų 4-4-2 išsidėstymą dėl kompaktiškumo gynyboje.

„Premier“ lygai komanda sustiprėjo iš esmės: į gynybos centrą iš Frankfurt „Eintracht“ atvyko Aurèle Amenda, kraštą sustiprino Luqmanas Hakeemas iš „Burnley“, o trumpalaikė Franko Onyekos nuoma iš „Brentford“ peraugo į pilnavertį perėjimą. Tačiau pagrindinis pirkinys – Caleb Yirenkyi iš „Nordsjælland“. Už dvidešimtmetį Ganos rinktinės saugą atiduoti solidūs 26 mln. eurų – tai brangiausias perėjimas klubo istorijoje.

Tarp žaidėjų, praėjusių su Lampardu visą kelią nuo čempionato vidurio, išsiskiria saugas Jackas Rudoni ir pagrindinis komandos atakų lyderis Hadji Wrightas, per du sezonus įmušęs beveik 30 įvarčių. Taip pat pastebimas danas Victoras Torpas: būdamas nominaliu atraminiu saugu, jis Scotto McTominay stiliuje daro reidus į varžovų baudos aikštelę ir savo vaidmenį atlieka puikiai, praėjusį sezoną surinkęs 10 įvarčių ir 7 rezultatyvius perdavimus. Lampardo turimas kolektyvas – visiškai kovinis, o atsarginių suolas ilgas. Čia netrūksta nei laiko patikrintų kovotojų, nei šlovės ištroškusio jaunimo. Šiam „Coventry“ sunku nesimpatizuoti, bet išlikti „Premier“ lygoje bus beprotiškai sunku.

Ipsvičo miesto klubui sugrįžimo laukti 25 metų neteko – pakako ir vienerių metų.

Klubas, kurio smulkiuoju akcininku yra muzikos žvaigždė Edas Sheeranas, iškovojo teisę žaisti elite taip pat greitai, kaip ją prarado. Vis dėlto per pastaruosius mėnesius įvyko keli įvykiai, kardinaliai pakeitę komandos veidą. Svarbiausia naujiena – šią vasarą savo postą paliko pastarųjų metų sėkmės architektas Kieranas McKenna.

Treneriui tebuvo 35-eri, kai jis perėmė komandą, ir per penkerius metus jis išvedė „traktorininkus“ iš trečiojo diviziono tiesiai į „Premier“ lygą. McKenna paliko komandą dėl šeimyninių aplinkybių, o į jo vietą skubiai pasamdytas iš darbų „Bournemouth“ bei „Wolverhampton“ klubuose gerai žinomas Gary O’Neilas. Ką tai reiškia? „Ipswich“ neabejotinai žais kitaip: prie McKennos pagrindinės vertybės buvo kamuolio valdymas ir rungtynių kontrolė iš jėgos pozicijos, o prie O’Neilo siekis dominuoti užleis vietą sveikam pragmatiškumui – statymas bus daromas už tvirtą gynybą ir greitas kontratakas. Ipsvičo klubo perėjimų kampanija – ne mažiau ryški nei „Coventry“.

Čia atvyko ilgametis „Celtic“ lyderis Daizen Maeda, reaktyvusis brazilas Emersonnas iš turkų „Göztepe“, Ganos rinktinės krašto puolėjas Abdul Fatawu iš „Leicester“ bei patyręs gynėjas Issa Diopas iš „Fulham“. Iš ankstesnės sudėties itin svarbūs išlieka du žaidėjai: Dara O’Shea ir Azoras Matusiwa. O’Shea yra komandos kapitonas ir gynybos lyderis, praėjusį sezoną sužaidęs visas 46 čempionato rungtynes be keitimų ir neužsidirbęs nei vienos geltonos kortelės. Tuo tarpu Matusiwa – tikras griovėjas atraminėje zonoje. Olandas tapo čempionato lyderiu pagal kamuolio perėmimus ir buvo išrinktas metų žaidėju. Norisi palinkėti O’Neilui ir jo auklėtiniams neužsidaryti aklinoje gynyboje – nors elitinio diviziono realijos spaudžia, būtų smagu matyti bent dalį tos patrauklios, McKennos įskiepytos žaidimo filosofijos.

Pagaliau priėjome prie „Hull City“ – labiausiai neaiškaus lygos naujoko.

Būkime atviri: praėjusį sezoną jiems tiesiog beprotiškai pasisekė.

Komanda surinko beveik 20 taškų daugiau nei rodė jų tikėtinų taškų rodiklis. Sezono pabaigoje „Hull“ patyrė visišką nokautą – per 6 balandžio rungtynes neiškovojo nė vienos pergalės ir praleido net 66 įvarčius per sezoną. Tik pergalė paskutiniajame ture leido jiems užimti 6-ąją vietą bei užšokti ant atkrintamųjų traukinio. Visgi pereinamosiose rungtynėse įvyko stebuklas: „tigrai“ nepraleido nė vieno įvarčio prieš „Millwall“ bei „Middlesbrough“ ir po 9 metų pertraukos sugrįžo į „Premier“ lygą.

Komandą treniruoja Sergejus Jakirovičius – bosnis, turintis darbo patirties Balkanų čempionatuose bei Turkijoje. Jo atvykimas nėra atsitiktinumas: „Hull City“ savininkas ir valdybos pirmininkas yra žinomas Turkijos žiniasklaidos magnatas Acunas Ilıcalı. Todėl sudėtyje netrūksta turkiškų akcentų, tokių kaip puolėjas Enis Destanas bei saugas Abdülkadir Ömür. Pagrindinį komandos branduolį sudaro žaidėjai su britiškais pasais: Oliveris McBurnie – buvęs „Swansea“ ir „Sheffield United“ puolėjas, praėjusį sezoną įmušęs 18 įvarčių, atlikęs 7 rezultatyvius perdavimus ir pelnęs lemiamą įvartį atkrintamųjų finale, Lewie Coyle’as – komandos kapitonas ir patikimas dešiniojo krašto gynėjas, bei Johnas Eganas – patyręs, beprotiškai kietas centro gynėjas, niekada nevengiantis kietos kovos. Lygai pasiruošti klubas bando investuodamas į jaunimą: už 25 mln. eurų iš „Rayo Vallecano“ įsigytas gynėjas Nobelis Mendy, taip pat pasirašyta sutartis su 18-mečiu australu Lucasu Herringtonu.

Bendrai paėmus, „Hull City“ yra pagrindinis ateinančio „Premier“ lygos sezono autsaideris. Sudėtis išlieka skurdžiausia visame čempionate, todėl jei šiai komandai pavyktų išsaugoti vietą elite ir sugėdinti skeptikus – tai būtų galima laikyti tikru futbolo stebuklu.

Atvykstantys naujokai į „Premier“ lygą įneša visiškai skirtingas istorijas: Franko Lampardo norą įrodyti savo vertę su taktiškai lanksčiu „Coventry“, pragmatišką „Ipswich Town“ persitvarkymą po trenerio netekties ir „Hull City“ kovą prieš visas prognozes. Aišku viena – išlikimo kova aukščiausiajame Anglijos divizione šį sezoną bus kaip niekada arši.