F. Černychas: „Paskambinom į Japoniją, užsisakėm sushi, o atvažiavo V. Slivka“

„Kauno Žalgirio“ stovykloje šis sezonas banguoja tarsi amerikietiški kalneliai, o komandos veteranams tenka ne tik kovoti su varžovais, bet ir demonstruoti charakterį už aikštės ribų. Vienas tokių pavyzdžių – ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas Fiodoras Černychas. Nepaisant kamuojančių traumų ir amžiaus iššūkių, patyręs puolėjas išlieka kertine figūra kauniečių rūbinėje. Apie gyvenimą Kaune, pasiaukojimą dėl komandos ir „Green White Boys“ pritraukimą į stadioną futbolininkas atvirai pasidalino su 11×11.lt portalu.

Persikėlimas į laikinąją sostinę F. Černychui atnešė daug pozityvių emocijų – žaidėjas neslepia, kad Kaune jaučiasi puikiai ir džiaugiasi klubo suteiktomis sąlygomis.

„Kaune esu labai laimingas, patinka man čia. Ir pramogos, ir kokios sąlygos sudarytos klube – tikrai jokių priekaištų neturiu. Esu laimingas ir dėkingas, kad atsiradau būtent čia“, – pokalbį pozityvia nota pradėjo futbolininkas.

Vartininkų kaimynystė ir reitingas, saugantis nuo geriausio draugo skambučio

Kalbėdamas apie komandos kasdienybę, puolėjas su šypsena pasakoja apie savo keistą karjeros dėsningumą – išvykose jis visad apgyvendinamas su vartininkais. Šiuo metu jo kaimynas yra Tomas Švedkauskas, su kuriuo visada randa apie ką pasikalbėti, mat vienam būti Fiodorui tiesiog nepatinka. Visgi, paklaustas apie geriausius visų laikų kambariokus, žaidėjas juokiasi – čia galioja griežta hierarchija.

„Geriausias mano kambariokas, žinoma, yra Arvydas Novikovas. Jeigu dabar publikacijoje nepaminėsiu jo pavardės pirmoje vietoje, tai sulauksiu skambučio iš jo jau po kelių minučių su krūva klausimų (juokiasi). Tai Arvydas – pirmoje vietoje, o antroje – Novikovas“, – juokėsi puolėjas.

Sezonas per skausmą: vaistai ir pasiaukojimas

Didžiausiu šio sezono stabdžiu patyrusiam žaidėjui tapo sveikatos problemos. Viskas prasidėjo dar Supertaurės rungtynėse, o vėliau viena trauma vijo kitą, paversdama šiuos metus tikru ištvermės testu.

„Tik traumos ir išmušė iš ritmo. Supertaurėje patyriau čiurnos traumą, grįžau, žaidžiau kelias rungtynes su vaistais, leidausi juos, bet vis tiek skaudėjo. Vėliau situacija stabilizavosi, pirmas rungtynes sužaidžiau taurės varžybose su „Sveikata“, bet ten atsirado problemų su kirkšnim – su ja kankinuosi iki šiol. Dabar, kad žaisčiau be skausmo, turiu tabletę suvalgyti ir susileisti vaistus“, – apie skaudžią realybę pasakojo F. Černychas.

„Tokiu atveju aikštėje gali nutikti visko – tiesiog nejauti skausmo ir rizikuoji, kad trauma pablogės, – tęsė žaidėjas. – Daktarai pasakė, kad tokia tikimybė maža, todėl jeigu esu reikalingas komandai, aš visada pasiaukosiu. Žinau, kad organizmui tai nėra gerai, bet tenka. Vaistus susileidi, atrodo viskas normaliai, o kitą dieną negali net treniruotės padaryti, vos paeini.“

Mentoriaus vaidmuo ir jaunesniojo brolio taisyklė

Suprasdamas, kad metai bėga, Fiodoras adekvačiai vertina savo situaciją. Jis pripažįsta, kad futbole jau nebėra tas pats „Fedia“, kokį sirgaliai prisimena iš ankstesnių metų, tačiau dabar jo įtaka komandai persikėlė į kitą lygmenį.

„Kiekvienas futbolininkas praeina šį etapą. Dabar, kol negaliu pilnai žaisti, padedu komandai ir jaunesniems žaidėjams. Matau, kad jie manęs klauso, man tai atrodo natūralu. Jeigu traumos nekankins, jaučiu, kad dar kelis sezonus tikrai turiu savyje. Dabar, pavyzdžiui, prižiūriu Jorį Aliukonį – vaiką reikia auklėti labai stipriai (šypsosi). Pas mane nėra susiskirstymo į jaunimą ir vyresnius. Su visais bendrauju vienodai, prieinu kaip brolis, pasakau ir tikiuosi, kad jie įsiklausys“, – apie mentoriaus rolę pasakojo žaidėjas.

Galvoti apie karjeros pabaigą puolėjas neskuba ir įkvepiantį pavyzdį randa buvusio rinktinės komandos draugo Sauliaus Mikoliūno istorijoje.

„Kalbėjau su Sauliumi. Kažkada jis buvo panašioje situacijoje – būdamas 35-erių beveik visus metus nežaidė dėl traumų, o po metų tapo geriausiu TOPLYGOS žaidėju. Aišku, pagalvoji apie amžių, traumas, bet parako dar tikrai turiu, svarbu, kad sveikata leistų. Pasiruošimą tiek šiais, tiek praeitais metais praėjau super, Supertaurės varžybose tiesiog skraidžiau, buvau grįžęs į savo vėžes, bet tada vėl smogė traumos“, – atsiduso futbolininkas.

Istorinis šimtukas ir emocingas A. Novikovo sugrįžimas į rinktinę

Puolėjas džiaugiasi pastaruoju metu įvykusiu Arvydo Novikovo sugrįžimu į nacionalinę komandą po pertraukos bei artėjančia istorine 100 rungtynių riba šalies reprezentacinėje ekipoje.

„Labai smagu, tiek metų kartu žaidėme rinktinėje ir klube, vis tiek futbole esame geriausi draugai. Visada buvome kaip pora aikštėje. Labai gera vėl matyti jį sugrįžusį į rinktinę po kurio laiko, dabar labai norisi, kad jis pasiektų tą šimtuką. Pats prisimenu, kai iki to šimtuko man buvo likusios kelerios rungtynės, metai bėgo, mintyse galvodavau – dar mėnesį reikia atsilaikyti iki rinktinės lango, būti sveikam, kad tik pasirodyčiau aikštėje“, – pasakojo Fiodoras.

„Rugsėjį laukia naujas rinktinės langas, keturios rungtynės, tikiu ir linkiu, kad tame lange jis bus ir šimto rungtynių ribą pasieks. Jis tikrai to vertas, šitiek metų atidavęs save rinktinei, tiek gerų emocijų atnešęs futbolininkas. Tikrai būsiu tose rungtynėse, kai jį pagerbs, o gal mums kartu būnant aikštėje jis tą šimtuką pasieks, kas ten žino. Būtų smagu su tuo pačiu sužaistų rungtynių skaičiumi rinktinėje baigti karjeras, kad nebūtų papildomų klausimų, kas sužaidė daugiau ar mažiau. Nors aš per gerai žinau Arvydą – vieną dieną kartu baigsime karjeras rinktinėje, o kitą langą jis vis dėlto sugalvos dar vienoms rungtynėms sugrįžti“, – juokdamasis pridūrė puolėjas.

Kaip pokalbis renginyje atvedė krepšinio sirgalius į futbolą

Išskirtiniu F. Černycho etapo Kaune akcentu tapo neįtikėtinas, asmenine iniciatyva užmegztas ryšys su ištikimiausia krepšinio sirgalių grupuote „Green White Boys“ (GWB), kuri iki tol į futbolą žiūrėjo gana pasyviai. Viskas prasidėjo nuo atsitiktinio susitikimo UTMA kovos menų turnyre.

„Paklausiau klube, kodėl stadione nėra GWB? Man pasakė, kad jie labiau orientuoti į krepšinį, kelis metus nepavyksta prisikviesti. Renginyje pamatęs juos, sugalvojau tiesiog prieiti, pasikalbėti ir pakviesti į futbolą. Tas trumpas susitikimas truko kelias valandas, renginį jau stebėjome kartu. Ten tikrai geras kolektyvas, vaibas pas juos puikus“, – pažinties pradžią prisimena puolėjas.

„Galiausiai jie juokais man atsakė: nuvažiuosi su mumis į rungtynes Jonavoje, o mes tada ateisime į futbolą, – pasakojimą tęsė F. Černychas. – Sutikau, o jie galvojo, kad juokauju. Kitą dieną jie turėjo išvažiuoti 14 valandą. Likus penkiolikai minučių matau – skambina. Atvažiavau su taksi, langai užtamsinti, aš išlipu… Jų ten buvo virš šimto žmonių ir visų reakcija buvo: „Eik tu sau, dabar reikės į tą futbolą eiti…“ Po apsilankymo stadione jiems patiko, kad gali deginti pirotechniką, vėliau aš pats vykau į jų tribūną palaikyti krepšininkų. Palaikome labai gerą ryšį, o nuo to rungtynėse tik smagiau.“

Rūbinės papildymas: nuo psichologinės duobės iki „sushi užsakymo“

Kalbėdamas apie dabartinę komandos situaciją, F. Černychas džiaugiasi klubo vadovybės sprendimu padidinti sudėties gylį ir pasirašyti sutartis su kokybiškais naujokais, tarp kurių – ir Vykintas Slivka.

Tiesa, pastarojo atvykimas buvo apipintas paslaptimi.

„Valdžia norėjo kiekvienoje pozicijoje turėti po kelis futbolininkus dėl konkurencijos, tai padeda treniruotėse. Sezoną pradėjome turėdami dvi sudėtis, o tada dėl traumų keli žaidėjai iškrenta ir prasidėjo bėdos. Su lietuviais irgi buvo sunkoka, bet gerai, kad paskambinom į Japoniją, užsisakėm sushi, o atvažiavo V. Slivka. Jis tikrai pridės kokybės. Beje, Vykintas slėpėsi du mėnesius niekam nieko nesakydamas. Kai jis atvyko, susirinkome su komanda ir jis klausia: „O kada jūs sužinojote, kad aš atvažiuosiu?“ Sakau – prieš mėnesį“, – juokaudamas komandos užkulisius atskleidė žaidėjas.

Galiausiai veteranas diagnozavo ir priežastis, kodėl komanda šį sezoną buvo įkritusi į gilią žaidybinę krizę, iš kurios tik dabar pradeda vaduotis.

„Papuolėme į psichologinę duobę. Treniruotėse viskas atrodė gerai, bet rungtynėse tiesiog negalėjome įmušti. Iš savo patirties žinau, kad iš tokių duobių sunku išlipti. Galbūt pasijautė žvaigždžių ligos simptomai, kažkur nuleidome gazą. Pirmame rate tik perėmę kamuolį bėgdavome į priekį, o antrame visi jau norėjo žaisti gražiai – perdavimai į kojas, norėjome per daug kontroliuoti kamuolį. Kovojome ne iki galo, pralaimėdavome dvikovas. Norisi tikėti, kad dabar iš tos duobės baigiame išlįsti, kelias rungtynes laimėjome, o laimėjus artimiausius mačus galime psichologiškai stipriai pasistūmėti į priekį“, – pokalbį viltingai baigė F. Černychas.