Be atlygio žaidęs ir futbolo atsisakyti norėjęs M. Paukštė: „Dabar Telšiai – mano namai“

Marius Paukštė Telšių „Džiugo“ vartus saugo jau šeštąjį sezoną. Šiandien vartininkas yra vienas iš komandos lyderių, tačiau jo kelias iki startinės sudėties nebuvo tiesus. Utenoje jis ne visada jautė trenerių pasitikėjimą, Palangoje net liko be atlygio, o tam tikru metu buvo pradėjęs galvoti, kad futbolo etapas jo gyvenime apskritai baigėsi.

Vis dėlto būtent sunkūs etapai padėjo susiformuoti dabartiniam M. Paukštei. Bendraudamas su portalu 11×11.lt vartininkas prisiminė savo karjeros pradžią, šešerius metus Telšiuose, konkurenciją dėl vietos vartuose, 2024-ųjų traumą, brolį Luką bei ryšį su miesto vaikais.

Sunki futbolo kelio pradžia

Futbolo kelias M. Paukštei prasidėjo Utenoje, tačiau vaikystėje jis nebuvo tas žaidėjas, kuriam viskas buvo paduota ant lėkštutės. Pats vartininkas prisimena, kad tuo metu labiau vertinamas buvo jo brolis, o jis pats dažnai likdavo nuošalyje. „Pradžia buvo labai sunki, realiai nebuvau vertinamas, kai buvau jaunesnis. Visada būdavau nustumtas į šoną, labiau vertinamas buvo mano brolis“, – savo karjeros pradžią prisiminė M. Paukštė.

Situacija pasikeitė Utenoje atsiradus I lygos komandai. Iš pradžių priimtas pasitreniruoti iš reikalo, M. Paukštė po truputį pradėjo kabintis į futbolą. Kuo daugiau treniravosi, tuo labiau matė savo progresą. „Iš pradžių, futbolo aš itin nemylėjau, visi labiau vertino mano brolį, bet po to kai pradėjau treniruotis su Utenos komanda, futbolą pamilau. Įdėjau labai daug darbo ir pradėjau matyti rezultatus – kiekvienos rungtynės buvo vis geresnės už praėjusias, taip supratau, kad galima kažko pasiekti“, – pasakojo vartininkas.

Įdomu ir tai, kad vartininku M. Paukštė tapo atsitiktinai. Pirmuosius dvejus metus jis žaidė puolėjo pozicijoje, tačiau vienoje treniruotėje nebuvo vartininko ir pats nusprendė išbandyti save vartuose. „Atlaikiau keletą neblogų smūgių, treneris nieko nesakęs iš automobilio bagažinės ištraukė vartininko aprangą ir apiplyšusias pirštines, taip ir likau šioje pozicijoje“, – šyptelėjo M. Paukštė.

Palanga, TOPlyga ir laikotarpis be atlygio

Po Utenos etapo futbolininko karjera galėjo baigtis taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Utenos komandai iškritus į II lygą, M. Paukštė galvojo, kad futbolo etapas jo gyvenime baigėsi.

Tuomet vartininkas netikėtai sulaukė buvusio trenerio Pavelo Leuso pasiūlymo. Palangos komandai reikėjo antro vartininko, o jaunam žaidėjui tai tapo galimybe išbandyti save aukščiausiame Lietuvos divizione.

Pagrindinio „Palangos“ vartininko trauma atvėrė M. Paukštei kelią į TOPlygos aikštę, tačiau už galimybę žaisti aukščiausiame lygyje teko sumokėti ir savotišką kainą – finansine prasme šis etapas nebuvo lengvas.

„Man, kaip jaunesniam žaidėjui, tai buvo puiki galimybė. „Palangos“ komandos pagrindinis vartininkas gavo traumą ir dėl to teko sužaisti keletą varžybų A lygoje, bet buvo sunkoka, nes likau negavęs nei vieno cento“, – atviravo vartininkas.

Šešeri metai „Džiugo“ gretose: nuo šoko iki namų

2020 metų vasarį M. Paukštė pasirašė kontraktą su Telšių „Džiugu“. Atvykimas į Žemaitijos sostinę nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio – pirmosiomis dienomis futbolininką ištiko savotiškas šokas. „Iš pradžių buvo šokas, nes Telšiai neturėjo tokių sąlygų, kokias turi dabar“, – prisiminė jis. Tuo metu „Ateities“ progimnazijoje nebuvo normalios dangos ir apšvietimo, tačiau laikui bėgant M. Paukštė prisitaikė. Gyvendamas su Roku Lazdinausku ir Ronaldu Misiūnu jis pamažu apsiprato Telšiuose, o miestas galiausiai tapo vieta, kurioje futbolininkas pasiliko.

Per šešerius metus pasikeitė ir pats „Džiugas“. Anot M. Paukštės, labiausiai pasikeitė aplinka ir infrastruktūra – atsirado didesnis profesionalumas, antroji aikštė, pirtis, maitinimas prieš rungtynes. „Palyginus pirmus metus su dabartimi, viskas yra kardinaliai pasikeitę“, – teigė vartininkas.

Kelias iki starto

Šiandien M. Paukštė yra pagrindinis „Džiugo“ vartininkas, tačiau kelias iki šio statuso buvo ilgas. Telšiuose jam teko konkuruoti su Simone Moschinu, Vincentu Šarkausku ir kitais vartų sargais. Pats futbolininkas pripažįsta, kad anksčiau pasitikėjimo savimi turėjo gerokai mažiau. Treneriai jį dažnai matė kaip antrą vartininką, o tokios situacijos ne kartą priversdavo nuleisti rankas. „Tuo metu aš neturėjau tokio didelio pasitikėjimo savimi, kokį turiu dabar. Būdavo kartų, kai nuleisdavau rankas, nes treneriai manimi ne itin pasitikėjo, mane matė labiau kaip antrą vartininką“, – sakė M. Paukštė.

Tačiau būtent šis kelias, jo paties teigimu, užaugino stipresnį mentalitetą. Didelį palaikymą suteikė šeima, o pats vartininkas vis labiau pradėjo tikėti savo galimybėmis. Po peties traumos atsirado ir papildomas noras įrodyti, kad sezono pradžios rezultatai bei sausos rungtynės nebuvo atsitiktinumas. „Tikrai norėjau parodyti esąs geras vartininkas“, – sakė M. Paukštė.

„Nuo ko pradėjau ir kokiame lygyje dabar esu“

Šiandien vartininkas jau girdi kalbas ir apie galimą rinktinės kvietimą. Pats M. Paukštė šios temos nesureikšmina ir pripažįsta, kad šiemet ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi. Pasak jo, kartais aplink atsiranda per daug pašalinių dalykų, kurie trukdo susikoncentruoti į save ir savo žaidimą. „Reikia suprasti, jog reikia daryti tai, ką moki. Dažnai pagalvoju, nuo ko pradėjau ir kokiame lygyje dabar esu, iš tiesų ilgas kelias“, – teigė vartininkas.

Brolis vartininkas – sveika konkurencija ir neįprastos dvikovos

Dar viena ypatinga M. Paukštės istorijos dalis – brolis Lukas. Abu kartu gynė Utenos vartus, o šiandien jau susitinka vienas prieš kitą aukščiausiame Lietuvos divizione. Nors jų charakteriai skiriasi, treniruotėse tarp brolių visada buvo sveika konkurencija.

„Jo nelaikydavau kaip konkurento. Abu stengdavomės, dirbdavome ir matydavome, kam išeina geriau“, – pasakojo M. Paukštė. Dabar brolių akistatos turi ir kitokį emocinį svorį. Pats vartininkas pripažįsta, kad tokios rungtynės sukelia papildomą jaudulį ir norą pasirodyti.

O visiškai atsiriboti nuo Luko žaidimo nėra lengva net tada, kai jie atsiduria skirtingose aikštės pusėse. „Šių metų varžybose buvo toks momentas, kai mūsų komanda įmušė įvartį ir džiaugiausi už ją, bet mintyse galvojau, ką brolis galėjo padaryti kitaip, kad įvarčio nepraleistų“, – atskleidė M. Paukštė.

Telšiuose M. Paukštė – vaikų pavyzdys

Šešeri metai Telšiuose M. Paukštei suteikė ne tik futbolo patirties. Vartininkas tapo atpažįstamu veidu ir už stadiono ribų – fanai jį sustabdo mieste, paprašo nusifotografuoti ar pasikalbėti. Tačiau labiausiai futbolininką džiugina ryšys su vaikais. Per šį sezoną jis jau atidavė keturias poras vartininko pirštinių, o dar svarbiau – išgirdo vaikų žodžius, kad jie nori būti tokie kaip jis. „Esu girdėjęs, man čia dar maloniau. Dėl tokių momentų dar labiau norisi stengtis, nepraleisti įvarčių, o ypač kažką pasiekti su Telšiais, nes kiekvienais metais esame labai netoli laimėjimo“, – sakė M. Paukštė.

Nors savęs žemaičiu vartininkas dar nelaiko, Telšiai per šiuos metus tapo vieta, kurioje jis jaučiasi gerai. Jo teigimu, futbolininkui, kuris nori dirbti, susikoncentruoti ir kilti karjeros laiptais, tai yra puiki vieta. O ateityje M. Paukštė neatmeta galimybės likti futbole. Jis jau dabar tris kartus per savaitę padeda treneriui Algirdui dirbti su vaikais, tačiau save labiau įsivaizduoja vartininkų trenerio vaidmenyje. „Save labiau įsivaizduočiau, jei likčiau prie futbolo, vartininkų treneriu, bet niekada negali sakyti niekada“, – pokalbį užbaigė „Džiugo“ vartų sargas.