Arvydas Novikovas: „Klubo prezidentas į mane sviedė peleninę. Po minutės jau buvo mane apsikabinęs“

Kai grįžau į Vilniaus „Žalgirį“, atrodė, kad mano planai artėjančiam sezonui jau aiškūs. Buvau praėjęs beveik visą pasiruošimą, atlikęs fizinius testus, pradėjęs žaisti draugiškas rungtynes ir ruošiausi čempionatui. Niekur nesidairiau ir nieko neieškojau – buvau susitaikęs su mintimi, kad liksiu Lietuvoje. Gyvenimas buvo įėjęs į ritmą, viskas sustyguota ir aišku.

Todėl pasiūlymas iš Turkijos buvo netikėtas.

Su Vilma viską aptarėme labai greitai. Per kelias dienas sprendimas buvo priimtas, lagaminai sukrauti, o aš – lėktuve. Tuo metu buvo ir pasiūlymas iš Kazachstano, tačiau ten vykti nenorėjau. Turkija buvo pažįstama teritorija.

Ir ne tik man.

Erzurume praleidau vienus geriausių savo karjeros metų. Ten mane iki šiol prisimena. Socialiniuose tinkluose fanai vis dar dalijasi mano įvarčiais, prisimena pergales ir rungtynes, kurios jiems kažką reiškė. Turkijoje taip jau yra – jeigu palieki pėdsaką, tavęs greitai nepamiršta.

Tačiau tai, ką patyriau „Tuzlaspor“, neturėjo nieko bendro su futbolu, kurį pažinojau iki tol.

Pasibaigus sezonui klubą padaviau į FIFA dėl neišmokėtų įsipareigojimų. Tai buvo jau trečias Turkijos klubas mano karjeroje, kurį teko spręsti tokiu būdu. Prieš tai panašios istorijos buvo ir su „Erzurumspor“ bei „Samsunspor“.

Tačiau finansiniai ginčai buvo tik viena medalio pusė.

Vos atvykęs pradėjau girdėti istorijas apie klubo prezidentą. Vieni jį vadino verslininku, kiti – žmogumi iš gatvės. Kalbos sukosi apie ginklus, kriminalinį pasaulį ir ryšius, apie kuriuos futbolo aplinkoje paprastai nekalbama garsiai. Kuo ilgiau buvau klube, tuo labiau supratau, kad tai nėra tik gandai.

Vėliau sužinojau istoriją, kuri mane šokiravo.

Dar prieš man atvykstant vienas komandos puolėjas buvo tapęs prezidento taikiniu. Žaidėjas mušė įvarčius, buvo vienas komandos lyderių, tačiau po vieno pralaimėjimo prezidentas nusprendė ateiti į rūbinę aiškintis santykių. Pradėjo žeminti futbolininkus, kaltinti juos dėl rezultatų. Vienas žaidėjas neištylėjo ir atsakė.

Atrodė, kad konfliktas tuo ir baigėsi.

Tačiau kitą dieną po treniruotės prezidentas grįžo į rūbinę su keliais apsauginiais ir tą futbolininką sumušė.

Kai pirmą kartą išgirdau šią istoriją, sunkiai galėjau tuo patikėti. Futbole esu matęs visko, tačiau vadovą, kuris fiziškai susidoroja su savo žaidėju, iki tol buvau matęs tik filmuose.

Tuo metu dar nežinojau, kad netrukus pats atsidursiu jo dėmesio centre.

Po vienų rinktinės rungtynių grįžau į klubą turėdamas traumą. Pirmąsias rungtynes praleidau, antrajame mače aikštėje praleidau vos dvidešimt minučių. Mes sužaidėme lygiosiomis, o tiesioginiai konkurentai kovoje dėl išlikimo iškovojo pergalę.

Prezidentui to pakako.

Kitą rytą vos įžengiau į treniruočių bazę, kai klubo vertėjas priėjo prie manęs.

– Prezidentas nori pasikalbėti.

Einant link kabineto jis mane perspėjo.

– Jis bus labai piktas. Rėks. Tik nieko jam neatsakinėk. Išklausysim ir išeisim.

Tokie žodžiai prieš pokalbį su klubo vadovu nėra normalu. Bet tuo metu jau supratau, kad šiame klube normalumo ieškoti neverta.

Prezidento kabinete atmosfera buvo įkaitusi dar prieš man įžengiant. Jis net nesėdėjo – stovėjo pasirėmęs į stalą.

Atsisėdau priešais.

Ant rankų blizgėjo masyvūs auksiniai žiedai, ant kaklo kabėjo storos grandinės. Jis atrodė labiau kaip kriminalinės dramos personažas nei futbolo klubo prezidentas.

Tada prasidėjo.

– Kur tavo įvarčiai? Kur asistai? Kur tavo nauda komandai?

Bandžiau paaiškinti, kad esu traumuotas.

Bandžiau priminti, kad paskutinėse rungtynėse beveik nežaidžiau.

Tačiau argumentai jo nedomino.

Jis rėkė.

Kuo daugiau kalbėjo, tuo garsiau rėkė.

Galiausiai pasakiau vertėjui:

– Perduok jam, kad jei dar kartą pakels balsą, atsistosiu ir išeisiu.

Vertėjas išvertė.

Ir tada viskas sprogo.

Prezidentas pradėjo šaukti taip, kad iš pykčio net putos pasirodė burnos kampučiuose.

Aš atsistojau.

– Ciao.

Apsisukau ir nuėjau link durų.

Tą akimirką pamačiau į mane skrendančią peleninę.

Ji prašvilpė pro šalį ir atsitrenkė kažkur už nugaros.

Išeidamas dar stipriai trenkiau durimis.

Koridoriuje girdėjau, kaip prezidentas rėkia man pavymui. Vėliau sužinojau, ką jis šaukė:

– Kas tu toks? Aš tau parodysiu, kas aš toks.

Tada išgirdau žingsnius.

Jis bėgo paskui mane.

Vertėjas tuo metu jau buvo dingęs.

Sustojau koridoriaus viduryje ir atsisukau.

Matau, kaip prezidentas artėja.

Ir tuo momentu galvoje buvo tik viena mintis:

„Na viskas. Dabar jau tikrai prasidės.“

Atsistojau taip, kad jei reikės, galėčiau bent prisidengti. Jei būtų smogęs, būčiau atsakęs.

Tačiau tai, kas įvyko po kelių sekundžių, buvo dar keisčiau nei visa istorija iki tol.

Prezidentas priėjo.

Apkabino mane.

Ir pradėjo motyvuoti.

Sakė kovoti. Nepasiduoti. Padėti komandai. Tikėti išlikimu.

Po minutės žmogus, kuris į mane buvo sviedęs peleninę ir grasino „parodyti, kas jis toks“, stovėjo mane apsikabinęs.

Iki šiol nesuprantu, kas tą akimirką nutiko jo galvoje.

Praėjus dienai apie incidentą sužinojo komandos treneris. Jis nuėjo pas prezidentą ir tiesiai paklausė, kodėl šis lenda prie žaidėjų ir destabilizuoja komandą, kai situacija turnyro lentelėje ir taip kritinė.

Po kelių dienų laimėjome 3:0.

Netrukus treneris buvo atleistas.

O tada prasidėjo tikrasis absurdas.

Sezono pabaigoje likus keliems turams mes apskritai nebeturėjome trenerio. Į treniruotę ateidavome kaip įprastai, tačiau taktinius nurodymus dėliodavo vienas iš žaidėjų. Jis sustatydavo komandą, nueidavo pas prezidentą už aikštės ribų, aptardavo sudėtį, žaidimo planą ir grįždavo su naujais nurodymais.

Iš esmės futbolininkas buvo tarpininkas tarp komandos ir prezidento.

Per daugiau nei du dešimtmečius futbole mačiau rūbinių konfliktų, finansinių problemų, trenerių kaitų ir chaotiškų klubų. Tačiau niekur kitur nemačiau prezidento, kuris vieną minutę svaido pelenines į žaidėjus, o kitą – juos apkabina ir aiškina apie komandinę dvasią.