R. Sadauskas apie patirtį Kinijoje: „Kartais jaučiausi kaip zoologijos sode“

Atvykęs į Kiniją iš pradžių nesutikau futbolo. Sutikau kultūrą. Tokią, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo mandagi, švari, beveik harmoningai sustyguota, bet labai greitai pradeda atskleisti visiškai kitokį pasaulio suvokimą. Įeidamas į kavinę ar parduotuvę matydavau vienu metu pasisveikinančius darbuotojus, linktelėjimus, tarsi kiekvienas judesys būtų aiškiai įrašytas į nematomą elgesio protokolą. Ir pats, to nesuvokdamas, pradėjau linkčioti atgal – ne iš formos, o iš bandymo prisitaikyti prie ritmo, kuris ten tiesiog egzistuoja savaime.

Futbolas čia nebuvo atskirtas nuo kultūros. Jis buvo jos dalis – su visomis hierarchijomis, tylomis ir nerašytomis taisyklėmis. Būdamas komandos kapitonu, natūraliai bandžiau kalbėti, siūlyti, spręsti problemas tiesiogiai. Man tai atrodė logiška: jei kažkas neveikia, kalbame tarpusavyje ir taisome čia ir dabar.

Labai greitai supratau, kad ši logika ne visada galioja. Po vienos treniruotės stovėjome rate, kai sporto direktorius pasakė, jog kilusias problemas reikia jam rašyti, o ne spręsti tarpusavyje. Aš įsikišau – paklausiau, kodėl negalime kalbėtis tiesiogiai, be tarpininko. Tai nebuvo agresija, tai buvo instinktas. Bet reakcija parodė, kad peržengiau ribą.

Vėliau buvau pakviestas vakarienės. Ten, prie stalo, viskas buvo paaiškinta ramiai, be emocijų. Jų kultūroje viešas konfliktas nėra priimtinas – pagarba hierarchijai yra svarbesnė nei spontaniška diskusija. Jei turi pastabą, ją išsakai asmeniškai, už uždarų durų. Mano vaidmuo – kaip kapitono – iš mano perspektyvos reiškė ginti komandą viešai. Jų – visai ką kita. Tas skirtumas nebuvo nei geras, nei blogas. Jis tiesiog buvo fundamentalus.

Iš pradžių tarp šių pasaulių buvo trintis. Vėliau atsirado supratimas. Kasdienybėje labiausiai jautėsi ne futbolas, o buvimas „kitokiu“. Aukštas, europietiškos išvaizdos žmogus Kinijoje tampa matomas akimirksniu. Žvilgsniai seka tave ne dėl to, ką darai, o dėl to, kad esi. Iš pradžių tai atrodo kaip smalsumas, net kaip tam tikras nekaltas susidomėjimas. Bet kai tai kartojasi nuolat, pradedi jausti, kad tavo buvimas viešoje erdvėje tampa viešu objektu.
Telefonai tapo kasdienybės dalimi. Einant gatve ar būnant viešose vietose ne kartą pastebėdavau nukreiptas kameras, kartais atvirai, kartais slapta. Žmonės fotografuodavo ar filmuodavo be jokio klausimo, tarsi tai būtų savaime suprantama reakcija į „kitokį“ žmogų jų aplinkoje.

Dar stipriau tai jautėsi per mano draugę – šviesiaplaukę europietę. Ji sulaukdavo dar didesnio dėmesio, kartais peržengiančio ribą, kuri Vakarų kultūroje būtų laikoma akivaizdžiai nepriimtina. Būdavo situacijų, kai žmonės bandydavo fotografuoti iš arti, slapta. Tokiais momentais prieidavau ir paprašydavau ištrinti nuotraukas. Dažniausiai tai būdavo padaroma vietoje – su sumišimu, kartais su gėda. Bet pats jausmas išlikdavo: kad tavo asmeninė erdvė čia nėra savaime suprantama sąvoka.
Buvo akimirkų, kai tai pradėdavo slėgti. Ne dėl pykčio, o dėl nuolatinio buvimo stebimu. Kartais tai tikrai primindavo zoologijos sodą – ne iš paniekos aplinkiniams, o iš jausmo, kad esi egzistencija, į kurią žiūrima kaip į reiškinį, o ne kaip į žmogų.
Ilgainiui šis santykis pradėjo keistis. Toje pačioje vietoje, tame pačiame rajone, žmonės pradėjo mane atpažinti. Smalsūs žvilgsniai virto pasisveikinimais. Tie patys veidai, kurie anksčiau tiesiog stebėdavo, pradėjo šypsotis, linkėti gero vakaro, reaguoti kitaip. Tai, kas pradžioje buvo distancija, pamažu virto įpratimu.

Buvo ir labai paprastų, bet reikšmingų momentų. Kartą „Canton Tower“ bokšte darbuotojas mane atpažino iš futbolo. Jis priėjo, paprašė nuotraukos, nusifotografavo ir grįžo prie darbo. Tai nebuvo didelė scena, bet būtent joje pirmą kartą aiškiai pajutau, kad esu ne tik „užsienietis“, ne tik išsiskiriantis veidas minioje, o žmogus, kuris kažkam yra susijęs su jo profesija, su tuo, ką jis mato ir seka.
Žvelgiant iš šalies, Kinija dažnai atrodo kaip vienas vieningas kultūrinis blokas. Iš vidaus tai – daugybė mikro situacijų, kurios kasdien iš naujo apibrėžia tavo ribas, tavo vietą ir tavo vaidmenį. Futbolas ten buvo tik viena dalis. Tikrasis išbandymas buvo išmokti gyventi pasaulyje, kuriame tavo buvimas reiškia kažką visiškai kitokio, nei tu pats apie save galvoji. Ir būtent tai liko stipriausiais atsiminimais – ne treniruotės, ne rungtynės, o tas nuolatinis jausmas, kad esi matomas kitaip. Ne visada suprantamas. Bet visada pastebimas.