Bosnijoje laimę suradęs M. Karamarko: apie „Riterių“ galą ir liūdinantį „Žalgirį“

Dar birželį, tvyrant nežinomybei ir vis labiau ryškėjant „Riterių“ žlugimo kontūrams, Marko Karamarko sužaidė paskutines rungtynes Vilniaus klube. Tuo metu vargu ar buvo galima įsivaizduoti, kad vos po kelių mėnesių 33-ejų gynėjas rungtyniaus viename istoriškai svarbiausių Bosnijos klubų ir bus vienu pagrindinių savo naujosios komandos žaidėjų.

M. Karamarko – Lietuvos futbolo gerbėjams puikiai pažįstamas veidas. Kroatijos ir Vokietijos pilietybes turintis futbolininkas į Vilniaus „Žalgirį“ atvyko dar 2020-aisiais ir per dvejus metus su sostinės klubu dukart tapo Lietuvos čempionu. Vėliau jo karjeroje sekė etapai Kroatijoje, Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Slovėnijoje, o galiausiai gynėjas dar kartą sugrįžo į Vilnių – šįkart atstovauti „Riteriams“.

Tačiau antrasis etapas Lietuvoje M. Karamarko karjeroje susiklostė visiškai kitaip. „Riteriuose“ tvyrojusi nežinomybė, finansiniai sunkumai ir neįgyvendinti lūkesčiai, sieti su investuotojais iš Nyderlandų bei vienu pagrindinių jų veidų Clancy Osei Konadu, galiausiai virto viena skaudžiausių istorijų Lietuvos klubiniame futbole.

Birželio 1-ąją „Riteriai“ buvo įspėti, kad per dvi savaites privalo atsiskaityti su žaidėjais ir ištaisyti licencijavimo reikalavimų pažeidimus. To nepadarius, birželio 14 dieną LFF Drausmės komitetas priėmė sprendimą anuliuoti klubui išduotą TOPLYGOS licenciją. Taip faktiškai buvo padėtas taškas „Riterių“ istorijoje, o komandos futbolininkai liko priversti ieškoti naujų karjeros stotelių.

Tarp jų buvo ir M. Karamarko. Vis dėlto šiandien galima konstatuoti, kad 33-ejų gynėjo pasirinkimas pasirodė esantis žingsnis į visiškai kitą futbolo lygį. Futbolininkas persikėlė į Sarajevo „Željezničar“ – šešiskart Bosnijos čempioną, pagal iškovotų titulų skaičių nusileidžiantį tik vienam šalies klubui. Nors pastarieji metai šiai komandai nebuvo itin sėkmingi, „Željezničar“ išlieka vienu istoriškai svarbiausių Bosnijos futbolo vardų. Šį sezoną Sarajevo klubas po aštuonerių rungtynių turi 12 taškų ir čempionate užima ketvirtąją vietą.

Pats M. Karamarko Sarajeve greitai įsitvirtino startinėje sudėtyje. Buvusio BFA trenerio Davido Musleros vadovaujamoje komandoje vokietis tapo svarbia gynybos grandies dalimi – pastarosiose trejose čempionato rungtynėse aikštėje praleido visas įmanomas minutes, o pergalę pažymėtame Sarajevo derbyje prieš „FK Sarajevo“ buvo pripažintas geriausiu rungtynių žaidėju.

Portale 11×11.lt – atviras ir išsamus pokalbis su M. Karamarko apie ypatingą ryšį su Lietuvoje puikiai pažįstamu D. Muslera, sėkmingą sezono pradžią Bosnijoje, „Riterių“ fiasko ir jo pasekmes bei sudėtingą Vilniaus „Žalgirio“ dabartį.

Į „Željezničar“ atvykai rugpjūtį. Kas tave įtikino, kad šiame karjeros etape tai buvo tinkamas žingsnis?

Tai yra didžiausias klubas Bosnijoje ir vienas didžiausių klubų Balkanų šalyse. Be to, mane iš Lietuvos pažinojo treneris Davidas Muslera. Jis stebėjo keletą „Riterių“ rungtynių, nes buvo netoli to, kad perimtų mūsų komandą, kai išėjo Gintautas (Vaičiūnas), tačiau galiausiai taip nenutiko. Jis stebėjo penkerias ar šešerias rungtynes iš eilės ir aš jam, kaip žaidėjas, labai patikau. Kai jis paskambino ir pakvietė atvykti į Bosniją, tokiems skambučiams tiesiog negali pasakyti „ne“.

Klubas atstovauja visam miestui, čia viskas yra praktiškai tobula. Tikrai jautiesi profesionaliu futbolininku, o „Riteriuose“ taip nebuvo. Ten tris savaites tiesiog treniravausi ir ruošiausi rungtynėms su „Žalgiriu“. Man patinka įrodyti žmonėms, kad vis dar galiu žaisti tokiame lygyje, nes Lietuvoje, manau, žmonės tuo nebuvo iki galo įsitikinę. Nežinau, kodėl.

Manau, kad dabar Bosnijoje rodau, jog žaidžiu aukštame lygyje. Didžiausiame šalies derbyje buvau išrinktas rungtynių žaidėju, tad kol kas viskas klostosi labai gerai. Tikiuosi, kad bus dar geriau, nes Davidas atlieka puikų darbą. Pusė komandos neturėjo normalaus pasiruošimo, nes kai kurie žaidėjai atvyko labai vėlai. Niekas nesitikėjo, kad sezoną pradėsime taip gerai.

Ar Davido Musleros paskyrimas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl galiausiai nusprendei prisijungti prie „Željezničar“?

Tai buvo pagrindinė priežastis, nes būtent jis man tiesiogiai paskambino. Apie jį žinojau iš savo draugo Ivano Tatomirovičiaus, kuris buvo jo asistentas BFA klube. Jis pasakojo nuostabių dalykų apie tai, kaip Davidas dirba visiškai kitaip nei kiti treneriai.

Klube esu jau daugiau nei mėnesį ir dar nė karto neturėjau tokios pačios treniruotės – visos jos skirtingos. Ispaniškas futbolo stilius labai akcentuoja kamuolio kontrolę ir turėjimą, tai visiškai kitoks požiūris nei tas, kurį buvau įpratęs matyti. Tai nuostabu.

Jo bendravimas su žaidėjais taip pat kitoks. Man tai labai patinka – iš jo daug mokausi, o tai potencialiai gali būti labai naudinga ir ateityje, jei nuspręsčiau siekti trenerio karjeros. Vis dar nesuprantu, kaip nė vienas TOPLYGOS klubas nepagalvojo jo pasikviesti. Gerai jam. Spaudimas Bosnijoje ir Hercegovinoje yra milžiniškas. Tai tikrai nėra tas pats, ką patirdavau Vilniaus „Žalgiryje“. Į kiekvienas rungtynes susirenka apie 12 tūkstančių žmonių, o į treniruotes ateina šimtai, todėl treneris su viskuo tvarkosi labai gerai.

„Željezničar“ šiuo metu demonstruoja solidžią sezono pradžią. Kiek tai netikėta Bosnijos futbolo kontekste? 

Lūkesčiai nebuvo tokie dideli, nes klubas pakeitė sporto direktorių ir prezidentą. Atėjo 13 naujų žaidėjų, o dar septyni prisijungė iš U-19 komandos. Daugybė futbolininkų atvyko labai vėlai. Tačiau Davidas viską labai gerai kontroliavo, daug bendravo su žaidėjais. Jis darė daugiau nei tiesiog vadovavo komandai. Visi manė, kad mums reikės vieno ar dviejų mėnesių, kad visiškai suprastume vieni kitus. Tačiau dabar žaidžiame nuostabiai.

Vis dėlto klubo sirgaliai visada tikisi geriausio, nes istoriškai „Željezničar“ Bosnijoje yra tarsi Vilniaus „Žalgiris“ Lietuvoje. Spaudimas visada didelis, o mentalitetas nesikeičia. Kai žaidžiau „Žalgiryje“ ir susitikdavome su Gargždų „Banga“, su visa pagarba varžovui, mes galvodavome apie tai, kiek įvarčių įmušime ir kaip laimėsime rungtynes.

Dabar „Žalgiris“ nuo tokių komandų atsilieka vos keliais taškais, o pergales 1:0 prieš „Šiaulius“ švenčia taip, lyg būtų laimėję čempionatą. Esu didelis „Žalgirio“ gerbėjas, tačiau manau, kad mentalitetas pasikeitė ir yra dalykų, kurie man nepatinka.

Kuo, tavo nuomone, skiriasi Lietuvos ir Bosnijos futbolo lygis?

Manau, kad skirtumas yra gana akivaizdus, tačiau taip pat manau, jog Lietuvos komandos galėtų būti gerokai stipresnės. Tokie klubai kaip „Banga“, „Džiugas“ ir „TransINVEST“ gerai dirba transferų rinkoje, jų organizacinis darbas taip pat geras, be to, jie daug mažiau komunikuoja žiniasklaidoje nei kiti klubai.

Galbūt tai ir yra tinkamas kelias – kai žaidėjams mokama 2 ar 2,5 tūkstančio eurų per mėnesį, o lyginant su atlyginimais, viršijančiais 10 tūkstančių eurų, komandų skirtumas turnyro lentelėje tėra keli taškai.

Kai žaidžiau „Žalgiryje“, skirtumas siekdavo 30 taškų. Man liūdna tai matyti, nes kai buvau „Žalgiryje“, buvo normalu laimėti ir būti pirmiems. Dabar matau kitokį požiūrį ir kitokį mentalitetą. Daugelis žmonių nemėgsta Vilmos Venslovaitienės, tačiau po vieno pralaimėjimo su ja buvo galima pamatyti, kad klube viskas tiesiog degė. O dabar, atrodo, kad niekam neberūpi.

Po laikotarpio „Riteriuose“ dabar aikštėje jautiesi laisvesnis? Ar jauti, kad vėl žaidi aplinkoje, kurioje gali susikoncentruoti vien į futbolą ir tobulėjimą?

Žinoma. „Riteriuose“ galvodavau apie viską, tik ne apie artėjančias rungtynes: ar turėsime kamuolių treniruotei, kurie žaidėjai ateis į treniruotę, ar stadione bus apšvietimas, ar manęs neišmes iš treniruočių centro ir panašiai. Visa tai sukosi mano galvoje vietoje asmeninio pasiruošimo, kuriam net neturėdavau laiko. Galvodavau apie visai kitus dalykus – kaip susimokėti nuomą ir panašiai.

Dabar galvoju tik apie atsistatymą, masažus, treniruotes ir pasiruošimą rungtynių dienai. Jaučiuosi tikru profesionaliu futbolininku. Tačiau laikas „Riteriuose“ taip pat padėjo man užaugti kaip žmogui ir žaidėjui – geriau suprasti, kaip dirba treneriai.

Kada atėjo lūžio taškas, kai supratai, kad tęsti karjerą klube jau nebeįmanoma?

Viskas prasidėjo tada, kai klubas pradėjo nemokėti atlyginimų. Taip pat buvo nuolatiniai pažadai – „kitą savaitę“, „kitą penktadienį“ – tačiau jie niekada netapo realybe.

Net prieš kelias savaites juokais parašiau Clancy (Osei Konadu), nes palaikau ryšį su Arūnu Klimavičiumi dėl FIFA reikalų. Tiesą sakant, man tai jau nebe taip rūpi, bet parašiau Clancy tiesiog norėdamas pažiūrėti, ką jis atsakys. Parašiau, kad reikia sumokėti atlyginimus ir nuomą, kitaip FIFA uždės draudimą. Jis atsakė: „Pasitikrinsiu ir penktadienį pranešiu“ (juokiasi).

Tačiau dabar apie tokius dalykus jau nebegalvoju. „Riteriuose“ sutikau naujų draugų ir naujų žmonių Lietuvos futbolo federacijoje. Noriu dar kartą padėkoti federacijai ir jos prezidentui. Jie buvo mūsų pusėje ir mums padėjo. Su jų pagalba kaip žaidėjai jautėmės geriau.

Ar jauti, kad tuo laikotarpiu praradai vertingo laiko savo karjeroje, ar dabar į tai žiūri labiau kaip į patirtį, kuri suteikė svarbių pamokų?

Manau, kad pusę metų praradau veltui. Tačiau dar kartą pasikartosiu – išmokau naujų dalykų, kurie pakeitė mano požiūrį į save kaip žaidėją. Visa kita buvo vien galvos skausmas ir neturėjo nieko bendro su futbolu. Apskritai „Riterių“ laikotarpio nepasiilgsiu, nes jis buvo labai neigiamas.

Kaip apibūdintum savo santykius su Arvydu Novikovu ir kaip abu išgyvenote laikotarpį „Riteriuose“ kaip duetas?

Su juo turėjau puikius santykius, nes kartu ruošėmės kai kurioms rungtynėms, taktikoms, treniruotėms (juokiasi). Mums tai sekėsi labai gerai. Jis yra labai geras žmogus, aukščiausio lygio futbolininkas, o rūbinėje jį visi gerbė. Jis man labai padėjo, nes yra Lietuvos futbolo legenda, todėl buvo labai įdomu matyti jį tokioje situacijoje.

Abu stengėmės padėti jaunimui ir įtikinti juos, kad reikia treniruotis. Norėjome jiems parodyti, kad po „Riterių“ ateis laikas, kai jiems reikės pasirodyti, įrodyti savo vertę ir parodyti save. Taip pat daug pagalbos sulaukėme iš Deivido Šembero, kuris mums visada sakydavo nesustoti tol, kol Lietuvos futbolo federacija nepasakys, kad kaip žaidėjai galime nustoti žaisti.

Ar tiesa, kad ne kartą svarstei boikotuoti klubą ir galiausiai tam tikra forma tai padarei?

Nemanau, kad mes bandėme gerbti klubą, nes nebuvo žmogaus, kurį galėtume gerbti. Mes stengėmės gerbti savo grupę ir save. Jeigu būtume sustoję, tai reikštų, kad stabdome savo svajones ir karjeras. Manau, kad boikotas šioje situacijoje būtų buvęs blogiausias dalykas, kurį galėjome padaryti.

Žinoma, pinigų nebuvo ir kiekviena diena buvo labai sunki, tačiau treniruotės vyko, kad ir kokios prastos jos buvo. Mes stūmėme jaunuosius žaidėjus į priekį ir skatinome jų nesustoti. Visada reikia judėti pirmyn. Būtent todėl būdamas 33-ejų vis dar žaidžiu aukštame lygyje. Manau, kad kiekvienas futbolininkas niekada neturėtų nustoti tikėti savo svajonėmis.

Kai palikai „Riterius“, jautei daugiau palengvėjimo, nusivylimo ar tiesiog motyvacijos pradėti naują etapą?

Psichologiškai jaučiau palengvėjimą, nes galiausiai buvo per daug streso ir melo. Tiesiog norėjau grįžti namo žinodamas, kad padariau viską, ką galėjau. Žinoma, buvau laimingas grįžęs namo, ten galėjau dirbti su treneriu ir laukti kito karjeros etapo. Labai džiaugiuosi šiuo nauju etapu ir išgyvenu jį 100 procentų.