B.Aniso istorija: kaip ankstyva karjeros pabaiga atvedė į Nyderlandų „Eredivisie”

Nors šiuo metu Mažeikių miesto vardą futbolo stadionuose garsina Gvidas Gineitis ir Rimantė Jonušaitė, prieš kiek daugiau nei penkerius metus miesto futbolo viltys taip pat buvo siejamos su Benu Anisu.

Talentingas atakuojantis futbolininkas augo Mažeikių „Atmosferos“ sistemoje, žaidė salės futbolą, vėliau išvyko į Telšių „Džiugą“, o galiausiai, būdamas vos 18-os, persikėlė į Kauną ir papildė „Kauno Žalgirio“ gretas.

Jau pirmaisiais metais futbolininkas debiutavo tuometinėje A lygoje, šį debiutą nustelbė debiutas UEFA Europos lygos atrankoje, o galiausiai B.Anisas pasibeldė ir į Lietuvos vaikinų U-21 rinktinę.

Toliau metų nuoma į Gargždų „Bangos“ komandą, dar daugiau žaidimo laiko ir 2022-ųjų sugrįžimas į Kauno klubo gretas.

Statistiškai tai buvo geriausias jauno atakuojančio futbolininko sezonas Lietuvos aukščiausioje lygoje, tačiau po jo – netikėtas posūkis.

B.Anisas po sezono sugrįžo į gimtąjį miestą, papildė tuo metu trečioje pagal pajėgumą lygoje žaidusią „Atmosferą“, o 2023-ųjų vasaros pabaigoje jis išvyko studijuoti į Nyderlandus ir baigė futbolininko karjerą.

Ypatingą vasario 29-ąją gimęs mažeikiškis per keletą metų nuo futbolo nenutolo ir šiuo metu dirba analitiku Nyderlandų „Eredivisie“ čempionate, „Cambuur“ komandoje, kurioje anksčiau yra rungtyniavęs ir lietuvis Vytautas Andriuškevičius.

Portalas 11×11.lt leidžiasi į kelionę per B.Aniso karjerą. Jūsų dėmesiui – pokalbis apie ankstyvą karjeros pabaigą, analitiką bei futbolo svajonę Nyderlanduose.

Benai, gal pradėkime nuo ankstyvos tavo karjeros pabaigos. Kas prie to privedė ir kas lėmė sprendimą kabinti batelius ant vinies būnant vos 23-ejų?

Manau, kad viskas susidėjo iš kelių dalykų. Paskutiniame sezone per Europos rungtynes su „Ružomberok“ patyriau traumą, dėl kurios teko atlikti padikaulio operaciją, o reabilitacijos metu turėjau nemažai laiko pagalvoti ne tik apie futbolą, bet ir tai, kas būtų, jeigu futbolas vieną dieną tiesiog baigtųsi. Tada supratau, kad neturiu jokios kitos stiprios atramos. Neturėjau normalios edukacijos ar aiškios krypties, ką daryčiau po futbolo.

Pagalvojau, kad jeigu nutiktų kažkas rimtesnio, būčiau gana sudėtingoje situacijoje. Tuo metu daug įtakos turėjo ir sutikti tokie treneriai, kaip Mindaugas Čepas, Rokas Garastas ar pirmasis treneris Gintaras Juodeikis. Iki dabar liko tam tikrų dalykų, kuriuo pasiėmiau iš jų. Daugiausiai įtakos turėjo R.Garastas, kuris tais paskutiniais metais man labai daug davė, parodė futbolą iš kitos pusės ir privertė į daug dalykų pažiūrėti kitaip.

Atsirado mintis, kad jeigu tam tikrame jaunimo sistemos tarpe būčiau turėjęs tokią futbolo edukaciją, kokią gavau per paskutinius metus, galbūt būčiau pasiekęs aukštesnį lygį.

Visada turėjau didelių ambicijų ir norėjau žaisti kuo aukščiau, bet tuo metu pradėjau realiai žiūrėti į savo lygį ir supratau, kad kai kurios vaikystės svajonės jau yra sunkiai pavejamos.

Nesakyčiau, kad tiesiog baigiau futbolą. Aš nusprendžiau pakeisti savo vietą jame. Gana greitai priėmiau sprendimą išvykti studijuoti į Nyderlandus, nes turėjau mintį, jog jeigu jau einu į kitą futbolo pusę, noriu mokytis ten, kur futbolo edukacija yra labai stipri. Norėjau kuo daugiau pasiimti iš Nyderlandų, o vėliau su tuo bagažu grįžti į Lietuvą.

Ar kada nors gailėjaisi to sprendimo ir pagalvodavai, kaip viskas būtų klostęsi toliau, jeigu būtum toliau žaidęs? 

Nėra taip, kad gailėčiausi, bet aišku, kartais pagalvoju. Būna, kad pasiilgsti aikštės, rūbinės, komandos ir visos tos kasdienybės, o ypač – rungtynių. Tuo metu sprendimą priėmiau gana sąmoningai ir žinojau, kodėl taip elgiuosi. Žiūriu į priekį, mano ambicijos niekur nedingo, tiesiog pasikeitė kryptis. Kaip būtų buvę – niekada nesužinosime.

Buvai A lygoje, „Kauno Žalgirio“ ir „Bangos“ gretose, bet po sezono teko grįžti į gimtojo miesto „Atmosferą“. Kodėl nepavyko likti aukščiausiame šalies divizione?

Po sezono turėjau pokalbį su R.Garastu, kuris norėjo mane ir toliau matyti „Kauno Žalgiryje“, bet tuo metu sprendimą jau buvau priėmęs ir treneriui papasakojau savo situaciją. Į Mažeikius grįžau todėl, nes studijos Nyderlanduose prasidėjo tik rugsėjį, tad turėjau maždaug pusmetį.

Ar tavo studijos Nyderlanduose buvo susijusios su sportu?

Taip, studijos buvo tiesiogiai susijusios su sportu, studijavau sports science (liet. sporto mokslą). Jei trumpai, tai studijos man davė platesnį supratimą apie sportą.

Vienas įdomiausių modulių buvo sporto psichologija. Tuo metu dėstytoja ir mano baigiamojo darbo vadovė buvo dirbusi Amsterdamo „Ajax” Bodo „Glimt“ sporto psichologe, tai iš futbolo pusės paskaitos buvo be galo įdomios, iš jos tikrai daug pasiėmiau.

Ten išvažiavau ne nuo futbolo, o dėl futbolo. Iš pradžių galvojau, kad galbūt grįšiu į Lietuvą ir dirbsiu su jaunimu, perduosiu savo žinias, bet atvykęs supratau, kad pats noriu pabandyti eiti kiek įmanoma toliau. Man patinka aplinka, patinka žmonės ir be abejo – Nyderlandų futbolas bei jo kultūra.

Prisijungei prie „Cambuur“ sistemos. Kaip tai nutiko? Lietuviams kartais atrodo, kad tokių lygų klubai yra labai toli, o tu ten patekai praktiškai be patirties?

Tikrai nebuvo taip, kad atvažiavau ir po savaitės jau turėjau vietą klube. Kad papasakočiau visa realybę ir kas už jos slypi – reiktų atskiro pokalbio.

Paskutiniais studijų metais pradėjau ieškoti praktikos ir turėdamas labai mažai patirties dirbau U-12 vaikų treneriu mažame klube „Velocitas 1897”.

Tuo pačiu metu su R.Garastu dirbau ir U-21 rinktinės trenerių štabe, už ką esu labai jam dėkingai. Jis buvo pirmasis žmogus, kuris manimi patikėjo ir suteikė galimybę. Tai buvo tikrai gera atspirtis ir puikus įrašas CV.

Pradėjau siuntinėti savo CV ir ieškoti praktikos galimybių, iš daugelio klubų gavau atsakymus, kad praktikantų šiuo metu jiems nereikia, o dalis klubų apskritai neatsakė.

Galiausiai, „Cambuur“ klubas atsakė ir atvykau praktikai analitiko ir asistento pozicijai su U-19 komanda. Laisvu metu stengiausi padėti ir kitiems – padėjau U-21 komandos treneriui, daug bendravau su pagrindinės komandos analitiku, o pačioje sezono pabaigoje net padėjau pagrindinei komandai su vaizdo medžiaga ir jos tvarkymu. Tą pastebėję tam tikri žmonės suteikė šansą šiemet. Šiuo metu vis dar turiu kelis darbus, dalį valandų klube dirbu savanoriškai, bet aš į tai žiūriu kaip į galimybę ir žinau, kodėl tą darau. Svarbiausia, kad galiu būti tokioje aplinkoje ir kaupti patirtį.

Pagrindinėje komandoje šiemet dirbu ties varžovų analizėmis, o rungtynių metu taip pat dirbu su rungtynių vaizdo medžiaga. U-21 komandoje esu trenerio asistentas ir analitikas.

Vis dar turiu galimybę prisidėti prie Lietuvos jaunimo rinktinių – U-17 padedu Dominykui Galkevičiui, o U-16 minėtam R.Garastui. Smagu, kad galiu būti Nyderlanduose, mokytis iš čia esančios sistemos, bet tuo pačiu neprarasti ryšio su Lietuva.

Kada tave patraukė ta analitikos kryptis?

Jeigu atvirai, viskas prasidėjo nuo Padkasto su Mariumi Babravičiumi. Tada labai sudomino technologijos futbole. Iš pradžių tai buvo tiesiog smalsumas, bet kuo daugiau domėjausi, tuo labiau įtraukė.

Kokia yra „Cambuur“ vizija, kokios organizacijos stiprybės ir kryptis, kuria klubas eina? 

„Cambuur“ yra vidutinis klubas Nyderlandų mastu, bet pakankamai gerai žinomas. Šiuo metu didelė jo veiklos dalis paremta jaunų žaidėjų vystymu. Šiemet tai yra jauniausia „Eredivisie“ komanda bei viena iš jauniausių pasaulio TOP lygose, kalbant apie U-21 žaidėjų minučių skaičių.

Klubas labai daug dėmesio skiria akademijai, iš kurios žaidėjai patenka į pirmą komandą. Per pastaruosius du sezonus, jei neklystu, net 15 akademijos žaidėjų debiutavo pirmoje komandoje, o keli iš jų vėliau buvo parduoti už nemažas sumas.

Klube yra ir skautingo departamentas, kuris ieško perspektyvių futbolininkų. Tikslas yra juos išvystyti, suteikti jiems galimybę žaisti aukščiausiame lygyje ir ateityje sukurti jų didesnę rinkos vertę.

Toks modelis turi ir savo iššūkių, nes kaip vidutinio dydžio klubui konkuruoti su labai jaunais žaidėjais šioje lygoje yra sudėtinga. Reikia vienu metu galvoti apie rezultatus, išlikimą lygoje ir jaunų žaidėjų vystymą, kuris yra svarbi klubo ateities dalis.

Kuo šiuo metu gyvena olandiškas futbolas? Kuo jis išskirtinis?

Jei kalbėtume apie jaunimo futbolą, tai labiausiai išsiskiria futbolo edukacija. Čia labai daug dėmesio skiriama tam, kad žaidėjas suprastų žaidimą. Ne tik atliktų veiksmą, bet suprastų, kodėl jį atlieka. Daug dėmesio skiriama situacijų atpažinimui.

Man tai labai įdomu, nes pats, kaip buvęs žaidėjas, dabar suprantu, kiek daug gali pakeisti gera edukacija. Tuo metu vyrų futbolas yra labai taktiškas, jame daug rotacijų, visi nori žaisti su kamuoliu, spausti varžovus, tad netrūksta intensyvaus ir atakuojančio futbolo.