Nuo Marijampolės kiemų iki „Panevėžio“ lyderio: Ernestas Burdzilauskas atvirai – apie brolio konkurenciją, pamokas Kaune ir pasitikėjimą lietuviais
Futbolas – tai ne tik gražūs įvarčiai ir triumfo akimirkos, bet ir ilgas, duobėtas kelias, pilnas sunkių pasirinkimų. Tokį kelią iki šiol mindžioja 23-ejų Ernestas Burdzilauskas. Šį sezoną nuomos pagrindais į „Panevėžį“ išvykęs futbolininkas po lėto starto pradėjo demonstruoti puikią sportinę formą, o jo pavardė vis dažniau skamba kalbant apie atgimstančią komandą.
Bendraudamas su portalu 11×11.lt, saugas prisiminė savo pirmuosius žingsnius futbole, brolio įtaką, sunkius sprendimus bei naująjį karjeros etapą Panevėžyje.
Brolių dvikovos ir ankstyvas startas
E. Burdzilauskas futbolo pasaulyje neatsiejamas nuo savo jaunesniojo brolio Tautvydo. Kadangi Marijampolėje jo amžiaus grupei treniruočių dar nebuvo, į pirmąją treniruotę būsimasis futbolininkas nuėjo būdamas vos penkerių – pas du metais vyresnius vaikus.
„Futbolu gyvenau jau nuo pat mažens, nes turėjau vyresnį brolį. Manau, nemažai įtakos turėjome vienas kitam su Tautvydu: kaip vyresnis brolis niekada negalėjau jam nusileisti, o jis visada norėdavo pasivyti mane. Tai mus ir stumdavo į priekį tobulėti,“ – pasakoja žaidėjas.
Visgi paauglystėje E. Burdzilausko laukė pirma didelė iškrova – būdamas dvylikos jis išvyko gyventi į Panevėžį. Nors pradžioje be šeimos buvo sunku, kiekvienas savaitgalis namie padėjo adaptuotis. O pandemijos metu sugrįžęs į gimtąjį miestą, būdamas vos 17-os, jis jau debiutavo TOPLYGOJE su „Sūduvos“ marškinėliais. Šį sprendimą jis šiandien vadina svarbiausiu savo karjeroje.
Pamokos Kaune ir sugrįžimas į Panevėžį
Po keturių sėkmingų sezonų Marijampolėje broliai persikėlė į „Kauno Žalgirį“ ir tapo Lietuvos čempionais, tačiau E. Burdzilauskui aikštėje dažniausiai teko tenkintis vaidmeniu po keitimo. Paklaustas, ar tai nebuvo per didelis žingsnis, futbolininkas išlieka savikritiškas:
„Perėjimas nebuvo toks, kokio tikėjausi, bet nesakyčiau, jog tai buvo per didelis žingsnis. Per tuos metus labai patobulėjau ir kaip žaidėjas, ir kaip asmenybė.“
Šį sezoną „Kauno Žalgiris“ jį išnuomavo „Panevėžiui“. Nors praeitis Panevėžyje tam įtakos neturėjo, pagrindinis motyvas buvo aiškus – žaidybinis laikas. Ir jis atsipirko: po prasto sezono starto komanda atrado savo žaidimą, o E. Burdzilauskas neseniai pasižymėjo įvarčiu ir rezultatyviu perdavimu rungtynėse su „Banga“.
Tiesa, kalbėdamas apie Konferencijų lygos iššūkius ir varginančią kelionę į Kostanajų bei nesėkmingą pratęsimą, saugas nesiteisina vien nuovargiu: „Kažkiek gal ir turėjo įtakos ilga kelionė, bet manau, tai buvo tiesiog patirties stoka.“
Trenerio iš Suomijos pasitikėjimas ir lietuvių banga
Didelį lūžį Panevėžio ekipoje atnešė balandį atvykęs strategas iš Suomijos Toni Korkeakunnas. Užsieniečiui treneriui nebūdinga tai, ką jis daro dabar – drąsiai pasitiki lietuviais. Pavyzdžiui, mačuose prieš „Sūduvą“ ir „Kauno Žalgirį“ startinėje sudėtyje jų buvo net aštuoni.
„Labai smagu, kad treneris pasitiki lietuviais ir ypač jaunais žaidėjais. Tai tikrai suteikia papildomos motyvacijos ir pasitikėjimo,“ – džiaugiasi futbolininkas, kuriam dabartinis atakuojantis stilius Panevėžyje tinka kur kas labiau nei Kaune gautas mažesnis laiko tarpas atsiskleisti.
Kitą sezoną E. Burdzilauskas turėtų sugrįžti į Kauną, o jo ambicijos aiškios – kaip ir kiekvienas žaidėjas, jis nori aikštėje praleisti kuo daugiau minučių.
Apie bendraamžius, rinktinę ir asmeninius bruožus
Kalbėdamas apie 2003 metų gimimo futbolininkų kartą, kurioje ryškiai spinduliuoja Armandas Kučys ar Artemijus Tutyškinas, E. Burdzilauskas neslepia pasididžiavimo:
„Labai smagu matyti juos žaidžiančius stipriausiuose Europos turnyruose, tikiuosi ir kitus savo bendraamžius, bei apskritai lietuvius matyti tokiame lygyje.“
O paklaustas apie savo amžinąjį numerį – 28 – futbolininkas atskleidžia, kad jokių gilių paslapčių čia nėra: tai buvo tiesiog pirmasis numeris pradėjus profesionalią karjerą, kuris taip ir pasiliko. Kaip ir pats žaidėjas – ištikimas savo pasirinkimui, sunkiam darbui ir aikštėje liejamai energijai.
