TOP 10 labiausiai lūkesčių nepateisinusių transferų: 1 dalis

Kiekvienas futbolo sezonas sirgaliams atneša ne tik naujų vilčių, bet ir daugybę kalbų apie galimus komandų pirkinius. Tikimasi, kad už išleistus milijonus į klubą atvyks futbolininkas, tapsiantis svarbia komandos dalimi ir pateisins trenerio, vadovybės bei fanų lūkesčius. Tačiau futbolo rinkoje garsus vardas ir didelė transfero suma dar negarantuoja sėkmės. Kartais žaidėjui nepavyksta prisitaikyti prie trenerio taktikos, kartais kelią užkerta traumos, o kartais tiesiog nepavyksta parodyti to futbolo, dėl kurio ir buvo sumokėti įspūdingi pinigai.

Todėl šįkart atsigręšime į futbolininkus, kurių transferai ant popieriaus atrodė daug žadantys, tačiau realybėje virto nusivylimu. Šiame dešimtuke vertiname ne tai, ar futbolininkas apskritai buvo geras, o kiek jo realus rezultatas skyrėsi nuo to, ko iš jo buvo tikimasi. Kadangi visų dešimties transferų į vieną tekstą sutalpinti būtų gana sudėtinga, TOP’ą padalinsime į dvi dalis. Šioje – 10–7 vietos.

Dešimtuką atidarome turbūt vienu keisčiausių transferų šiame sąraše. Tiksliau – dviem transferais viename. 2020 metų birželio 29-ąją futbolo pasaulis išvydo neįprastą sandorį: Arthuras Melo persikėlė iš „Barcelona“ į „Juventus“, o Miralemas Pjaničius iš Turino išvyko į Kataloniją. Oficialiai tai nebuvo žaidėjų mainai, tačiau realybėje abu sandoriai buvo tiesiogiai susiję. Brazilas Turino klubui kainavo 72 mln. eurų, o už bosnį „Barcelona“ sumokėjo 60 mln. eurų. Ir būtent čia prasideda įdomiausia istorijos dalis. Šis sandoris buvo sudarytas ne todėl, kad abu klubai desperatiškai norėjo vienas kito futbolininko. Didžiulę reikšmę turėjo finansai, apskaita ir noras pagerinti klubų balansus prieš finansinių metų pabaigą.

Pandemijos laikotarpiu „Barcelona“ buvo įsprausta į kampą. Klubui reikėjo pajamų, o žaidėjų pardavimas buvo vienas iš būdų pagerinti finansinę situaciją. Arthuras buvo vienas iš futbolininkų, kurio pardavimas galėjo sugeneruoti reikalingą apskaitinį pelną. Problema ta, kad realiai tokie pinigai tarp klubų net nejudėjo. „Juventus“ už Arthurą turėjo sumokėti 72 mln. eurų, „Barcelona“ už Pjaničių – 60 mln. eurų. Taigi realus skirtumas tarp klubų buvo vos apie 12 mln. eurų. Likusi dalis buvo apskaitinė sandorio vertė, leidusi abiem klubams savo išlaidų knygose parodyti pajamas ir paskirstyti naujų žaidėjų įsigijimo išlaidas per jų kontraktų laikotarpį.

Kitaip tariant, abu klubai išpūtė futbolininkų vertes tam, kad pagerintų savo finansinius rodiklius ir atitiktų tuo metu galiojusius finansinio sąžiningumo reikalavimus.

Tai buvo finansinis triukas, o ne sportinis „win-win“. Ir dar juokingiau atrodo futbolo pusė. Arthuras tuo metu buvo vos 23-ejų, o Pjaničiui jau buvo 30 metų. Brazilas Barselonoje buvo laikomas vienu iš galimų komandos ateities vidurio saugų ir buvo lyginamas su Xavi. Tuo metu net pats Arthuras nenorėjo palikti Katalonijos.

Vis dėlto klubas nusprendė, kad jo pardavimas yra reikalingesnis už vietą aikštėje. Taigi žaidėjas, kuris turėjo būti „Barcelona“ ateities dalis, staiga tapo eilute finansinėje ataskaitoje. Šiuo atveju buhalterija buvo kūrybiškesnė už abu vidurio saugus. O aikštėje situacija nebuvo geresnė. Arthuras „Juventus“ gretose taip ir neužsikabino. Per savo laiką klube jis sužaidė vos 63 rungtynes, pelnė vieną įvartį ir net keturis kartus buvo išnuomotas.

Pjaničius Barselonoje praleido vos vieną sezoną, per kurį sužaidė 30 rungtynių. Vėliau buvo išnuomotas „Bešiktaš“, o 2022 metais nemokamai paliko Katalonijos klubą. Taigi šis sandoris puikiai parodo, kas nutinka, kai transferas sudaromas pirmiausia dėl finansinių priežasčių.

Devintoje vietoje – net 127 mln. eurų kainavęs João Félixo transferas į Madrido „Atlético“. 2019 metų liepos 3-ąją 20-metis portugalas iš Lisabonos „Benfica“ persikėlė į Ispanijos sostinę. Prieš tai jis turėjo puikų sezoną Portugalijoje – per 26 lygos rungtynes pelnė 15 įvarčių, o Europos lygoje prieš Frankfurto „Eintracht“ pasižymėjo „hat-tricku“. Tokio amžiaus futbolininkui tai buvo įspūdingi skaičiai. Atvykęs į Madridą João Félixas tapo brangiausiu „Atlético“ istorijos pirkiniu ir perėmė 7-ąjį numerį, kurį prieš tai vilkėjo Antoine’as Griezmannas. Tais pačiais metais portugalas buvo išrinktas „Golden Boy“ – geriausiu metų futbolininku iki 21-erių. Atrodė, kad Madrido klubas gavo būsimą pasaulinę futbolo žvaigždę.

Tačiau greitai paaiškėjo, kad João Félixo ir Diego Simeone futbolo supratimas ne visada sutampa. Argentiniečio treniruojamame „Atlético“ net puolėjai turi daug dirbti be kamuolio, spausti varžovus ir padėti gynyboje. João Félixas ne visada jautėsi patogiai tokioje sistemoje, o Simeone taip pat sunkiai rado jam idealią vietą aikštėje.

Nepaisant to, portugalas turėjo gerų momentų. 2020–21 metų sezone „Atlético“ laimėjo „La Liga“, o Félixas per sezoną pelnė 7 įvarčius. Kitame sezone jo statistika buvo dar geresnė – 10 įvarčių ir 6 rezultatyvūs perdavimai. Negana to, Madrido sirgaliai jį išrinko sezono futbolininku.

Tačiau problemų daugėjo. Portugalą nuolat stabdė traumos, o 2019–2022 metų laikotarpiu jis dėl įvairių sužeidimų iškrito iš rikiuotės net 12 kartų. Tuo pačiu metu vis garsiau buvo kalbama ir apie prastėjančius J. Félixo bei D. Simeone santykius.

2022–23 metų sezono pradžioje situacija tapo visiškai aiški. J. Félixas vis dažniau likdavo ant atsarginių suolo, o į jo vietą žengdavo Ángelis Correa, Antoine’as Griezmannas, Álvaro Morata ar Matheusas Cunha.

Vienas įsimintiniausių epizodų įvyko Čempionų lygos rungtynėse prieš „Brugge“. D. Simeone net tris kartus siuntė portugalą apšilti, tačiau jo  taip ir neišleido į aikštę. Po šių rungtynių portugalas paskambino savo agentui Jorge Mendesui ir paprašė ieškoti naujo klubo. Netrukus prasidėjo nuomų etapas.

2023 metų pradžioje portugalas išvyko į „Chelsea“, tačiau Londone taip pat ilgai neužsibuvo. Tų pačių metų vasarą J. Félixas pareiškė norintis žaisti „Barcelona“ klube ir galiausiai ten buvo išnuomotas. Barselonoje jis turėjo gerų momentų, tačiau nuolatinės kalbos apie jo ateitį nesibaigė. 2024 metais „Atlético“ pagaliau atsisveikino su savo rekordinio transfero žvaigžde.

127 mln. eurų vertės futbolininkas turėjo tapti Madrido klubo ateitimi, tačiau galiausiai tapo vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip net talentingiausias žaidėjas gali netikti sistemai.

Aštuntoje vietoje – 2023 metais iš Bergamo „Atalanta“ į „Manchester United“ persikėlęs Rasmusas Højlundas. Kodėl jis šiame sąraše? Už jauną daną „Manchester United“ sumokėjo apie 80 mln. eurų ir tikėjosi, kad puolėjas ilgus metus bus pagrindiniu komandos įvarčių šaltiniu. Tačiau R. Højlundo istorija įdomi ne vien dėl transfero sumos. Dar prieš jam atvykstant į Mančesterį prasidėjo neišvengiami palyginimai su kitu skandinavu – Erlingu Haalandu. Ir čia buvo viskas: abu jauni, aukšti, fiziškai stiprūs, kairiakojai puolėjai, o dar ir pavardės skamba gana panašiai. Todėl „Manchester United“ fanai labai greitai pradėjo juokauti, kad galbūt klubas pagaliau rado savo Haalandą.

Žinoma, realybė buvo kiek kitokia. E. Haalandas tuo metu jau štampavo įvarčius „Manchester City“ gretose, o R. Højlundas dar tik bandė įsitvirtinti aukščiausiame lygyje. Vis dėlto „United“ sirgalių optimizmas buvo suprantamas – danas prieš atvykdamas į Angliją turėjo gerą sezoną „Atalanta“ ekipoje ir atrodė kaip vienas perspektyviausių jaunų puolėjų Europoje.

O tada prasidėjo linksmoji dalis.

R. Højlundas į „Manchester United“ atvyko už maždaug 80 mln. eurų, o vos per kelis mėnesius jo pavardė buvo pradėta naudoti ne tik palyginimams su E. Haalandu, bet ir varžovų sirgalių juokeliams. „City“ fanams kontrastas buvo idealus. Vienoje Mančesterio pusėje – E. Haalandas, už kurį „City“ sumokėjo mažiau ir kuris mušė įvarčius praktiškai nuo pirmųjų rungtynių. Kitoje – R. Højlundas, už kurį „United“ išleido milžiniškus pinigus ir kuris pirmojo savo „Premier“ lygos įvarčio turėjo kantriai laukti.

Tiesa, pirmasis dano sezonas nebuvo toks blogas, kaip kartais bandoma parodyti. Visuose turnyruose jis pelnė 16 įvarčių, o 2024 metų vasarį buvo išrinktas geriausiu mėnesio „Premier“ lygos futbolininku. Tačiau antrasis sezonas buvo gerokai prastesnis.

„Manchester United“ Anglijos čempionate liko vos 15-oje vietoje, o pats puolėjas nuo 2024 metų gruodžio 7-osios iki 2025 metų kovo 16-osios nepelnė nė vieno įvarčio. Tai buvo net 16 rungtynių be tikslaus smūgio. Galiausiai po prasto antrojo sezono danas buvo įrašytas į „Manchester United“ parduodamų žaidėjų sąrašą.

Paskutinį sezoną Anglijoje jis praleido nuomos pagrindais „Napoli“. Italijoje R. Højlundas vėl atrodė geriau, o Neapolio klubas galiausiai nusprendė jį išpirkti už 45 mln. eurų. Højlundas nebuvo blogas futbolininkas. Problema ta, kad už 80 mln. eurų „Manchester United“ pirko ne tik jo dabartį, bet ir ateitį. O kai tavo pavardė nuo pirmos dienos stumiama šalia E. Haalando, kiekvienas įvartis tampa lyginamuoju testu. Ir šiame teste danas „Manchester United“ gretose taip ir nesugebėjo nugalėti savo pavardės bendravardžio iš mėlynosios Mančesterio pusės.

Septintoje vietoje yra vienintelis šio dešimtuko vartininkas – Kepa Arrizabalaga.

2018 metais baskas iš Bilbao „Athletic“ į „Chelsea“ persikėlė už 80 mln. eurų. Tai iki šiol yra brangiausias vartininko transferas futbolo istorijoje. Tokios kainos vartininkui savaime sukėlė milžiniškus lūkesčius. Kepa į Londoną atvyko pakeisti puikią karjerą „Chelsea“ turėjusį Thibaut Courtois, kuris išvyko į Madrido „Real“. Pirmasis sezonas buvo tikrai neblogas. Jo debiutas įvyko prieš „Huddersfield“, kur Kepa išlaikė vartus sausus, o sezono pradžioje „Chelsea“ nepralaimėjo 12 rungtynių iš eilės. Šešiose iš jų baskas išlaikė savo vartus sausus.

Tačiau labiausiai Kepa išgarsėjo ne dėl puikių epizodų vartuose. 2018–19 metų Anglijos lygos taurės finale prieš „Manchester City“ „Chelsea“ treneris Maurizio Sarri prieš baudinių seriją nusprendė pakeisti pagrindinį vartininką ir į aikštę išleisti labiau patyrusį Willy Caballero. Tačiau Kepa atsisakė palikti aikštę. Vartininkas rodė gestus, kad gali tęsti rungtynes, o M. Sarri buvo akivaizdžiai supykęs. Galiausiai baskas liko aikštėje, tačiau „Chelsea“ baudinių seriją pralaimėjo, o taurę iškėlė „Manchester City“.

Po rungtynių Kepa atsiprašė trenerio ir komandos, tačiau vis tiek buvo nubaustas savaitės atlyginimo dydžio bauda. Nepaisant šio epizodo, pirmąjį sezoną Kepa baigė su Europos lygos titulu – „Chelsea“ finale 4:1 nugalėjo „Arsenal“. Tačiau antrasis sezonas buvo kur kas sunkesnis. Kepai sunkiai sekėsi atrasti savo žaidimo formą, o 2020 metų rugsėjį į klubą atvykus Édouardui Mendy, ispanas prarado startinio vartininko vietą.

Tiesa, Kepa dar turėjo progų parodyti savo vertę. 2021 metų UEFA Supertaurėje Thomas Tuchelis išleido jį į aikštę 119-ąją minutę, kad vartininkas saugotų vartus baudinių serijoje. Sprendimas pasiteisino – „Chelsea“ laimėjo 6:5, o Kepa atrėmė Raúlio Albiolio smūgį. 2022 metų pradžioje Mendy išvykus į Afrikos tautų taurę, Kepa vėl tapo pagrindiniu vartininku ir padėjo „Chelsea“ laimėti FIFA Klubų pasaulio taurę.

Tačiau ilgalaikės vietos startinėje sudėtyje taip ir neatgavo.

2022–23 metų sezonas jam buvo šiek tiek geresnis. Kepa vėl tapo pagrindiniu vartininku, o „Premier“ lygoje pagal apsaugotų smūgių procentą užėmė trečiąją vietą. Vis dėlto to nepakako.

Kepa buvo išnuomotas Madrido „Real“, kuriame turėjo pakeisti traumą patyrusį Th. Courtois, tačiau sezono viduryje vietą prarado ukrainiečiui Andrijui Luninui. Vėliau vartininkas nuomos pagrindais persikėlė į „Bournemouth“, kur buvo pagrindinis komandos vartininkas. 2025 metais jį už vos 5 mln. eurų nusipirko kitas Londono klubas – „Arsenal“.

„Chelsea“ gretose Kepa sužaidė 163 rungtynes, praleido 175 įvarčius ir 56 kartus išlaikė vartus sausus. Kepa nebuvo visiškas „Chelsea“ fiasko – jis laimėjo trofėjų ir turėjo ne vieną gerą atkarpą. Tačiau kai už vartininką sumoki 80 mln. eurų, o po kelerių metų jį parduodi už 5 mln., sunku tokį transferą vadinti sėkmingu.

Antra dalis – jau kitą savaitę!